Jau rašėm, kad Nobelio premijos laureatas VS Naipaul prišnekėjo visokių keistų dalykų apie moteris. Be to, jis sakosi galintis iš vienos pastraipos atspėti, ar knygos autorius yra moteris ar vyras.
Tai The Guardian siūlo jums pasidaryti Naipaul testą ir irgi pabandyti spėti rašytojo lytį.
Kiek teisingų atsakymų surinkot?
K.Ž.G
Vieną po kitos perskaičiau dvi knygas apie darbovietę: T. Rachman ”The Imperfectionists” ir J.Ferris “Then We came to the End”.
Abi knygos turi labai daug bendro, tad rašau bendrą apžvalgą. Jos abi parašytos jaunų rašytojų ir abiems jiems šitos knygos yra debiutinės.
T. Rachman knyga sudaryta iš atskirų novelių- kiekvienoje jų pasakojama apie vieną tarptautinio laikraščio, leidžiamo Romoje, darbuotoją. Kiek vėliau knygoje novelės susiliečia, susipina ir sudaro mažiau fragmentiską ir vis daugiau susisiejantį pasakojimą.
Laikraščio ekonominiai reikalai nesiklosto, daugelis darbuotojų yra atleidžiami ir daugelis bijo būti atleisti.
Lygiai ta pati situacija susiklostė J.Ferris knygoje “Then we came to the End”, kai didelio reklamos biuro darbuotojai vienas po kito atleidžiami, kai jie paskubomis susideda savo asmeninius daiktus į kartonines dėžes ir nuliūdę paspaudžia lifto mygtuką.
Man pačiai teko pajusto atleidimo iš darbo kartėlį, tai ši tema, ypač J.Ferris knygoje man buvo ”tiesiai į širdį”.
Abiejose knygose parodoma, koks svarbus mums yra darbas, kokia didžiulė mūsų identiteto dalis yra mūsų pareigos ir darbovietė. Ir kalba eina ne vien apie tokius akivaizdžius dalykus kaip kas mėnesį gaunamas atlyginimas arba su pareigomis susijęs stausas, bet ir tokie dalykai, kaip priklausymas bendruomenei, kaip bendros realybes darbe kūrimas, kaip mūsu maži darbiniai įpročiai kalbėtis su kolegomis, išgeti kavos, parūkyti, užtepti sviesto ant bandelės personalo kambaryje, bambeti dėl kvailų šefo sprendimų ar skųsti klientų elgesiu.
Tačiau nors knygos kalba apie tuos pačius dalykus, jog kartu yra skirtingos.
Abiejose yra nuostabiai graži ir plati veikėjų paveikslų galerija. Bet T. Rachman, pasirinkdamas ”viena novele- vienas žmogus” struktūrą tuo pačiu savo knygai suteikia ir labai stiprią individo perspektyvą. Išgyvenimai, darbas jo aprašomoje laikraščio redakcijoje yra labai smarkiai individualizuojami ir tokiu būdu jis labai jautriai ir detaliai sugeba parodyti kiekvieno žmogiskąjį vienišumą, izoliaciją.
J.Ferris, (nors jis irgi rašo apie daugybę reklamos biuro darbuotojų) pasirinko kitokį įrankį- knyga parašyta iš “mes ” perspektyvos. J.Ferris knyga- tarsi kolektyvinė griūties dokumentacija. Ir nors jis taip pat labai gražiai su didžiule ironija ir humoru parodo nervingus, vienišus, keistus pavienius žmones, tuo pačiu jis kalba apie bendrus tų žmonių išgyvenimus, nes laikosi ”mes…” perspektyvos:
”WE WERE FRACTIOUS AND overpaid. Our mornings lacked promise. At least those of us who smoked had something to look forward to at ten-fifteen. Most of us liked most everyone, a few of us hated specific individuals, one or two people loved everyone and everything. Those who loved everyone were unanimously reviled. We loved free bagels in the morning. They happened all too infrequently. Our benefits were astonishing in comprehensiveness and quality of care. Sometimes we questioned whether they were worth it. We thought moving to India might be better, or going back to nursing school. Doing something with the handicapped or working with our hands. No one ever acted on these impulses, despite their daily, sometimes hourly contractions. Instead we met in conference rooms to discuss the issues of the day.
Bet nors jis ir rašo iš „mes“ perspektyvos, jis taip pat kaip ir T.Rachman sugeba sukurti įdomius ir detalius veikėjų paveikslus.
Abi knygos yra baisingai išgirtos, gavusios daug teigiamų recenzijų, nors man labiau patiko J.Ferris „The We Came to the End“. Priežasčių (žinoma, kad subjektyvių ) yra keletas.
Visų pirma jo knygoje daug daugiau juoko ir ironijos. (Toks literatūrinis “The Office” serialas.)
Nekyla jokių abejonių, jog spalvos čia kartais gerokai sutirštintos, situacijos tyčia užaštrintos, o veikėjai gerokai pašaržuoti. Ir nors tas reklamos biuro pasaulis yra crazy, daugelis įvykių ar veikėjų tikrai gali egzistuoti vienoje ar kitoje darbovietėje. Tai leidžia laisvai juoktis iš visų tų keistenybių, kurios vyksta biure, o T.Rachman knygoje “Imperfectionists” stengiasi neperžengti tos ribos, nors ir jis įdeda ironijos į savo veikėjus, man vis kilo jausmas, kas jis vistiek labai bandė juos padaryti tikėtinus.
Antra, man labai įdomūs pasirodė reklamos biuro darbuotojų darbo (nedarbo) aprašymai. Kadangi dėstau organizacines teorijas, vadovavimą ir panašius dalykus, tai visi tie J.Ferris aprašymai kaip biuro darbuotojai leidžia savo dienas darbe man buvo kaip medus širdžiai. Ko gero, teks mano studentams skaityti ištraukas iš šitos knygos ir analizuoti jas remiantis teorijomis vadovėliuose 😉
Daugelis situacijų man pasirodė gana pažįstamos iš vadovėlių, kai darbuotojai pasyviai priešinasi pokyčiams, kai prisigalvoja visokių keistenybių, kad paįvairintų savo darbo dieną. Pavyzdžiui vienas darbuotojas sugalvoja, kad praleis visą dieną darbe neliesdama kompiuterio klaviatūros ir pelės. Arba pastebėjęs, jog darbe daugelis kalba nesąmones, jis nusprendžia, jog nuo šiol jis kalbės tik citatomis iš filmų „Krikštatėvis 1 “ ir „Krikštatėvis 2“.
Beje, J.Ferris jau esame minėjusios bloge, švediškas žurnalas “Vi läser” įtraukė jį į jaunų amerikiečių rašytojų, nuo kurių kūrybos neturėtume nuleisti akių, dešimtuką.
O “Independent” raš0, kad teises į T.Rachman knygos ekranizavimą įsigijo Brado Pito kompanija. Tai gal bus ir filmas pagal knygą?
Nobelio literatūros premijos laureatas VS Naipaul, paklaustas, ar yra kokia rašytoja moteris jam lygi, atsakė: “I dont think so.”
Ir dar prišnekėjo visokių pasipūtėliškų nesąmonių. Pavyzdžiui “I read a piece of writing and within a paragraph or two I know whether it is by a woman or not. I think [it is] unequal to me.”
Jis dar pasakė, jog moterys turi siaurą pasaulio supratimą. Ir “And inevitably for a woman, she is not a complete master of a house, so that comes over in her writing too“.
Daugiau apie dėdulės blevyzgas The Guardian
Iš mano skaitytinų knygų eilės VS Naipaul knyga yra išbraukiama. Kadangi mano pasaulio suvokimas ir taip, anot dėdulės, yra siauras, tai nežadu skaityti dar labiau siauraprotiškų mizoginiškų autorių knygų.
K.Ž.G
Ką tik pasirodė “Mergina su drakono tatuiruote” anonsas. Filmas pastatytas pagal švedų rašyto S.Larsson knygą, apie kurią turbūt visi jau yra ne kartą girdėję.
Kaip jums Daniel Craig žurnalisto Mikael Blomkvist vaidmeny?
Oi myliu myliu aš naujausią techniką. Ypač, kai ji taip palengvina gyvenimą ir knygų pasirinkimą knygyne.
Įsivaizduokit situaciją: knygyne į akį krenta viena knyga. Bet ar ji gera? Ar verta pirkti? O gal Amazonėj ji 10 kartų pigesnė?
Išsitraukiu savo android telefoną
Tada su skaneriu nuskanuoju knygos barkodą
Tada paspaudžiu mygtuką “Book search” ir…
esu nuskraidinama tiesiai į Google Books puslapį,
kur galiu pamatyti knygos įvertinimus ir recenzijas, jos kainas Bookdepository ir Amazonėje ir t.t.
Gražumėlis
K.Ž.G
Kol dar nepasibaigė birželio pirmoji- vaikų gynimo diena- skubu padaryti įrašą apie tai, kokias vaikiškas knygeles skaitau kartu su savo dvimečiu žiogeliu.
Viena mėgstamiausių knygelių yra apie tai, kaip Trolis Mumis ieškojo mažosios My. Tai aš vis skaitau “Ar mažoji My pasislėpė palapinėje?”. Tada žiogas atverčia, o aš turiu įsijautusiu balsu sakyti “Nee! Čia Mumis Tėtis/Snusmumrikas/ Panelė Snork ir t.t.”
Vienos mano mėgstamiausių vaikiškų knygelių- apie vaiduokliuką Laban. Jei kada užtiksit jas arba DVD filmus, tai griebkit iškart.
Nuostabiai gražios mažiems vaikams pritaikytos istorijos (Hmmm… gal sakau bloge reikėtų DVD apie Laban kokiam skaitytojui padovanoti?). Trumpą ištrauką galite pažiūrėti čia.(Tėtis vaiduoklis susirgo raudonlige ir negali naktį eiti vaidentis)
Vaiduokliukas Laban bijo tamsos, nėra pats drąsiausias, užtat jo sesė Labolina yra visiška priešingybė. Ji ir baisingai pykti moka, ir brolio ne visada nori klausyti. Jie gyvena kartu pilyje su savo tėvais ir karaliaus šeima (Karalienė dažnai pjauna žolę su žoliapjove).
Ne visos knygelės, kurias skaitom, turi vienokį ar kitokį pasakojimą. Kai kurios knygos yra tiesiog pabaksnojimui ir naujų žodžių išmokimui
Stina Wirsén (vienos žinomiausių naujųjų iliustratorių ) knygelę “AJ!” pirkau ne tik dėl įdomių iliustracijų, bet ir tam, kad mano mažius suprastų, kad ir kitiems skauda ir kad jei kas nors užsigavo, reikia papūsti, paguosti, paglostyti ar užklijuoti pleistrą. Žodžiu, mokomės empatijos.
O čia dar vienas vaikiškos literatūros lobis- Barbro Lindgren knygelės apie Maxą.
Tų knygelių yra koks dešimt- “Maxo sauskelnės”, “Maxo puodukas”, “Maxo lempa”, “Maxo tūtė” ir t.t. Knygutėse labai trumpi sakiniai ir labai juokingos iliustracijos.
Sunku būtų surasti švediškus namus, kuriuose nebūtų Elsa Beskow (1874 – 1953) knygelių. Šiandien jos yra vaikiška klasika.
Dar vienas literatūrinis hitas- sidabrinė knyga iš “Vaikų kambario knygos” . Apie tą seriją jau esu rašiusi čia. Tik viena problema- toje Sidabrinėje knygoje vien dainos. Mano mažasis beda pirštu ir sako “Šitą”, o man tenka dainuoti. O kadangi aš Švedijoj neužaugusi, tai didelės dalies dainų nežinau. Kai kurias teko išmokti, bet kitų dar nespėjau.
O šitą knygą mano mamytė užtiko kažkokioje second hand parduotuvėje. Gyvūnėliai yra magnetiniai, tai jie lengvai prikimba prie knygos puslapių. Absoliutus gėris!
O kokius vaikiškos literatūros lobius esat jūs susikaupę?
Prieš kelias dienas išėjusiame žurnale “Vi läser” (“Mes skaitome”) radau vieną labai įdomų Therese Bohman straipsnį apie tai, kaip skaitantys žmonės vaizduojami vaizduojamajame mene.
T.Bohman rašo, jog skaitymas, toks, kokį mes įsivaizduojame šiandien, atsirado 18ojo amžiaus antrojoje pusėje: vis daugiau ir daugiau žmonių išmoko skaityti, pagerėjo ekonominės sąlygos. Kadangi žvakės daug kainavo, tai skaitoma daugiausia buvo šviesiu dienos metu, o tai reiškia, jog skaitymas pirmiausia tapo užsiėmimu moterims, kurios nebuvo aktyvios už namų sienų.
T.Bohman taip pat pastebi, jog skaitantys vyrai ir skaitančios moterys mene yra vaizduojami skirtingai. Kai vyras paveiksle skaito knygą, tai skaitymas dažnai išreiškia to vyro statusą- jis užima tam tikras pareigas, jis yra išsilavinęs. Tuo tarpu moterys skaito savo malonumui: jos skaito romanus, jos dažnai vaizduojamos “įkritusios” į knygą, izoliavusios save nuo mūsų pasaulio, o vyrai dažnai žvilgsnį laiko nukreipę į tą, kuris žiūri į paveikslą.
“Tų gražių jaunų knygas skaitančių moterų yra labai daug mene, ypač jos dažnos devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Skaitanti moteris sėdi tarsi namų angelas , tarsi ji būtų interjero dalis savo ramiuose buržuaziniuose namuose ”
Nors žinoma, yra išimčių. T.Bohman išskiria Ramon Casas paveikslą “Po pokylio” (paveikslas dar kartais vadinamas “Dekadansu”), kuriame vaizduojama moteris- visiška priešprieša miestietiškajai namų šeimininkei.
Renesanso metu, rašo T.Bohman, knyga yra dažnas aksesuaras turtingų žmonių portretuose.
Bet Agnolo Bronzino tapytame Laura Battiferri portrete jos laikoma knyga nėra vien aksesuaras- pati Laura Battiferri buvo tuo metu populiari poetė, o knyga, kurią jį laiko, yra Pettrarca rašyti sonetai jo Laurai, taigi – aliuzija į jos vardą.
T.Bohman straipsnyje apie F.Eyble paveikslą rašo: “Eybl paveiklas tipiškas tam laikmečiui: jauna knygos paveikta mergaitė. Jos jausmai tokie atviri, kad paveikslas kone pasiekia kičinę ribą. ”
Anot straipsnio autorės T.Bohman, šis paveikslas yra tipiškas skaitančio vyras portretas- jis nėra visiškai įsitraukęs į knygą.
K.Ž.G
Šiandien Švedijoj švenčiama mamos diena (Mamyt, sveikinu dar kartą, bet šįkart pagal švedišką tradiciją), tad parduotuvės nesnaudžia ir visaip bando prastumti įvairias dovanas mamoms.
Prieš porą dienų buvau savajame knygyne ir ten,žinoma, taip pat yra padarytas “Pasveikink savo mamą” stalas, ant kurio išdėlioti įvairūs dovanų pasiūlymai- knygos ir šiaip visokie niekučiai. Apžiūrėjau tą dovanų stalą ir truputį susinervinau. Nes tie pasiūlymai man pasirodė tokie labai jau stereotipiški.
Pirmiausia tai ant to stalo padėta M.Törnblom knyga “Mia Törnbloms mintys apie savigarbą”. Taip taip. Žinoma žinoma. Net per mamos dieną mes, mamos, turėtume save gerinti, save auklėti, save visaip plėtoti. Savipagalbos knyga apie tai, kaip reikia ugdyti pasitikėjimą savimi, nes visi žinom, kad mes mamos esam labai užguitos, kad esam savimi nepasitikinčios pilkos pelytės 😉 Ir išsigelbėjimas yra vienas- berods jau 5oji M.Törnblom knyga apie vieną ir tą patį.
Nagrinėju toliau. Šalia jau minėtos ant stalo guli “”Moterys, kurios nustojo laikytis dietų. Maistas, treniruotės ir mindfulness po 45erių”. Komentarai nereikalingi. Šalia- “Sommarkalas”, receptų knyga apie vasariškas švediškas šventes, apie “šventes sode ir vakarienės stalus, padengtus baltomis išlygintomis nėriniuotomis staltiesėmis, ir, žinoma, apie tai, kaip mirkome braškes šampane prieš valgydami vasarišką maistą po obelimis“.
Šalia- dvi knygos apie šokoladą ir viena, pilna itališkų klasikinių maisto recetų.
K.Stockett knygos “Niceville” (originalo kalba “Help”, apie kurią jau rašė KŽL)tai net labai norėčiau.
O štai taip atrodo tas “Mamos dienos” stalas- apkrautas rausvomis gėlėtomis dėžutėmis ir maišeliais ir krūva knygų, kurios man sako, kad mano knygyne dirbantys pardavėjai turi susikūrę labai jau tokį stereotipinį mamos paveikslą.
Pagal juos aš kaip mama turėčiau dabar virtuvėje kepti pyragus su rabarbarais ir lyginti nėriniuotas staltieses. O kai pajusiu, kad mano pasitikėjimas savimi dingęs, pasislėpusi valymo įrankų spintelėje šalia šluotų ir dulkių siurblio paslapčiomis valgysiu šokoladą:-) O po to, žinoma, labai nervinsiuosi dėl priaugtų kilogramų.
Kadangi knygyno pardavėjų pasiūlymai manęs nepradžiugino (išskyrus “Niceville” ) tai pati apėjau knygyną ir išsirinkau knygas, kurias norėčiau gauti per mamos dieną arba bet kokią kitą dieną.
Naujas J.Austen “Pride and Prejudice” leidimas ir vertimas. Senasis vertimas, pasirodo, buvo toks labai jau sau daug leidžiantis ir netausojantis teksto.
Ir dar noriu H.Murakami 1Q84.
O jei kurią dieną gerokai įsidrąsinčiau, tai labai norėčiau perskaityti Ingrid Betancourt memuarus apie tai, kaip ji šešis su puse metų praleido FARC sukilėlių nelaisvėje džiunglėse. I. Betancourt dalyvavo Kolumbijos prezidento rinkimuose ir 2002aisias buvo FARC pagrobta. 2008aisias ją ir dar keturioliką belaisvių išgelbėjo Kolombijos armija ir ji pagaliau galėjo vėl pamatyti savo mamą ir savo du vaikus.
Ir dar labai užsinorėjau dailininkės F.Kahlo laiškų surinktų šitoje knygoje.
K.Ž.G
Rašytojo R.Yates namuose, virš jo stalo ant sienos buvo priklijuota Alai Stevenson citata:
”Americans have always assumed, subconsciously, that every problem can be solved; that every story has a happy ending”. (Amerikiečiai visada nesąmoningai manė, kad kiekviena problema turi sprendimą, kad kiekviena istorija turi laimingą pabaigą”.
Būtent tos laimingos pabaigos taip ir neteko pajusti nei pačiam R.Yates, kurio gyvenimas nesusiklostė ( kelios nenusisekusios santuokos, neišpopuliarėjusios knygos) nei jo knygų herojams.
Tiek April ir Frank iš “Revolutionary Road”, tiek seserys Grimes iš “Easter Parade” yra tarsi uždaryti savo nelaiminguose likimuose. Ir nei ju svajonės, nei ambicijos nesugeba nubrėžti bent kiek lamingesnės pabaigos.
R.Yates kone metodiskai sutriuškina kiekvieną savo herojų santuoką, kiekvieną bandymą siekti “ir jie gyveno ilgai ir laimingai” santykių be pasigailėjimo sunaikina, parodydamas, jog tai tebuvo tik fasadas, tik lukštas be branduolio. Tik priemonė pasiekti statuso vidutiniojoje ar aukštesnėje vidutiniojoje klasėje.
Jo herojai demonstruoja gražų ir išsvajotą gyvenimą su gražiais vaikais, gražiais namais, kokteiliais ir intelektualiais pokalbiais. Bet kai svečiai išeina iš knygos herojų namų, R .Yates be jokiu pagražinimų, be jokiu skrupulų parodo tą miegamuosiuose sudėtą nerimą ir ten suslėptas prarastas iliuzijas.
Taip buvo mano jau seniau skaitytoje (ir labiausiai žinomoje R.Yates knygoje “Revolutonary Road” (lietuviškas vertimas- “Nerimo dienos”)), ir taip yra ka tik perskaitytoje “Easter Parade”, kurioje pasakojama seserų Grimes istorija.
Jau pačiu pirmu sakiniu “Neither of the Grimes sisters would have a happy life, and looking back it always seemed that the trouble began with their parents’ divorce” R.Yates tarsi nubrėžia knygos emocinę geografiją: nebus čia “feel-good” istorijos, pakyletų vilčių. Teks tenkintis priemiestinio realizmo klaustrofobija ir seserų Sarah ir Emily destruktyviais pasirinkimais.
Jau minėjau, kad R.Yates iliuzijas dėl gražaus gyvenimo naikina metodiškai. Nors seseys labai skirtingos, nors jos renkasi kardinaliai skirtingus dalykus (Sarah anksti išteka už pirmojo vyro,su kuriuo turi rimųu santykiu, susilaukia vaiku, O Emily gyvenimą sudaro daugybė trumpesnių ar ilgesnių santykių su ištisa skirtingų vyrų portretų galerija), R.Yates nei vienai iš jų neleidžia būti laimingai, tarsi sakydamas, jog nesvarbu, ką tu renkiesi, nesvarbu, kokias ambicijas tu turi, tavo likimas yra apspręstas.
Būtent tas neišvengiamybes jausmas ir sukuria tą anxiety (nerimą), kuriuo alsuoja R.Yates pasakojimas.
R.Yates kalba elegantiška, neperkrauta, o knygos struktūra kone nepriekaištinga. Nėra čia nieko, ka būtų galima išbraukti ar išimti, visi žodžiai turi savo paskirtį, visi įvykiai veda ten, kur autorius yra numatęs.
“Easter Parade” kaip ir “Revolutionary Road” yra jausmingo realizmo knygos, kurių veikėjai nėra nei labai įdomūs ne labai charizmatiški žmonės. Jie yra tiesiog žmogiški, su visais savo trūkumais su visomis problemomis.
O R.Yates skvarbiai ir detaliai sugeba aprašyti tų nelaimingų žmonių likimus. Jokio “feel good” R.Yates knygose nėra. Nėra užuominų, kaip siekti pasisekimo, kaip kopti siekti aukštesnio statuso visuomėnėje. Nėra nė patarimo žiūrėti į gyvenimą iš šviesesnės pusės, nėra pasiūlymo ” When life gives you lemons, make lemonade“.
R.Yates iš periferijos į dėmėsio centrą įkelia paprastų žmonių gyvenimus, jų nepagražina, o atvirkščiai- padaro negailestingą jų likimų autopsiją.
K.Ž.G
Kažkada neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo pasakojama, jog apklausa parodė, kad švedų jaunimas labiau nori skaityti knygas, paremtas tikrais faktais, i ne fikciją. Aš tikrai nepriklausau mėgstančiųjų “based on a true story” kategorijai.
Niekada nesitikiu, jog knyga man papasakos kažkokią teisybę, retai žaviuosi tiksliais ir biografiniais aprašymais, visai nebūtina, kad knyga man perduotų tikrus nesumeluotus faktus.
Išskyrus vieną knygų tipą.
Galvoje turiu receptų knygas!
Jose tiesiog draudžiama išgalvoti nepatikrintus faktus, realybės neatitinkančius miltų ir cukraus kiekius. (Ar pastebėjot, jog receptų knygose maistas visada atrodo daug gražiau nei tas, kurį vergiškai sekdamas receptą pasigamini savo virtuvėje?)
Baisus čia daiktas, jei kuriame nors knygos leidime Ana Karenina būtų palindusi po tramvajumi, o ne traukiniu. Nieko tokio baisaus, jei Šerloką Holmsą būtų sukramtęs Baskervilių ciuciukas. Nieko tokio, jei Ema Bovary būtų buvusi ištikima savo vyrui.
Be kai receptų knygoje nurodomas per ilgas laikas pyragui laikyti orkaitėje… štai tada aš kaip skaitytoja baisingai susinervinu.
Prie didžiulės bliekos sudegusio morengo – K.Ž.G
Šiandieniniame “The Guardian” radau rašytojų ir jų spausdinimo mašinėlių nuotraukas. Françoise Sagan, Agatha Christie, Tennessee Williams, Philip Roth ir kiti nufotografuoti su savo mašinėlėmis arba užfiksuoti, kai giliai susimąstę rašo savo kūrinius.
***
Tame pačiame “The Guardian” yra straipsnis apie tai, kaip rašytojas Alan Bennett (mūsų recenzuotos knygos “The Uncommon Reader” autorius) prisijungia prie Zadie Smith ir Philip Pullman kampanijos prieš Kensal Rise bibliotekos uždarymo.
***
Švedijoje, Nacka savivaldybėje protestuojama prieš savivaldybės sprendimą privatizuoti bibliotekas. Tik pagalvokit, kas būtų jei biblioteką sugalvotų nusipirkti, pavyzdžiui, Bonniers leidykla. Ateini į biblioteką, o ten- vien tam tikros leidyklos knygos. Ačiū, bet ne.
***
Švedijos karališkoji biblioteka bendradarbiaudama su Švedijos akademija (kuri ir finansuoja projektą) kartu sukūrė Literatūros banką, kuriame yra daugiau nei 500 švedų autorių knygų, kurias galima skaityti kompiuteryje arba mobiliajame telefone. Literatūros banke surinkti klasikiniai švediškos literatūros kūriniai, tad pavyzdžiui, S.Lagerlöf, A.Strindberg, C.von Linne, S.Dagerman knygas galima skaityti nemokamai.
K.Ž.G
Lietuvos Ryte yra straipsnis apie tai, kad nelegaliai iš interneto galima parsisiųsti nelegalių knygų kopijų. Daugelyje komentarų sakoma, kad “jei kainos būtų mažesnės, tai 
pirkčiau” arba “nereikai leidykloms tokių kainų užsiplėšti”.
Kiti dar ir parašo, kad dėl to džiaugtis reikia, nes “matot juk , kad žmonės skaito” – suprask: juk ne š… vagia, o intelektualinį dalyką.
Pati esu burbėjusi dėl aukštų kainų. Kai mano šeima man atveža arba atsiunčia lietuviškai išleistų knygų, tai aš kartais pasibaisėjusi žiūriu į tuos lipdukus su kainomis. Bet…niekada man į galvą neateitų eiti į kažkokį ten puslapį, mokėti keletą litų už slaptažodį kažkokiai neaiškiai personai ir gauti atšviestą knygos kopiją į elektroninio pašto dėžutę. Ir šiek tiek iš baimės, bet labiausiai tai iš pagarbos rašytojams turbūt.
Bet tie leidyklų kainomis pasipiktinę žmonės dažnai pamiršta tam tikrus su Lietuvos knygų rinka susijusius dalykus. Pavyzdžiui tai, knygų rinka Lietuvoje yra baisiai mažytė. O juk kainodara turi būti pritaikyta prie rinkos.
Pažiūrėjus į lietuviškąją leidybos statistiką, tai ir taip liūdna darosi: vidutinis lietuviškos grožinės literatūros tiražas yra… 0,9 tūkst. egz., o užsienio šalių kūrinių vertimų vidutinis tiražas-2,3 tūkst. egz. Apie kokią economy of scale ir žemas kainas tada galima kalbėti?
Ir galima leidyklas keikti, kad leidžia visokį šlamštą, masinį skaitalą ir pan. (Prisipažįstu, jog ir aš knygynuose padūsauju pažiūrėjus į kai kuriuos išleistus “šedevrus”), bet dalykas yra tas, kad jei tą tokią šiaip sau knygą nupirks vienas kitas tūkstantis žmonių, leidykla galbūt gaus galimybę išleisti, išversti kitą, gal ne tokią populiarią, bet įdomią gerą knygą.
Su tais nelegaliais kopijavimais susiduriu ir darbe, kai studentai nelegaliai bando “susiveikti” knygas mano dėstomiems kursams. Kai kurios knygos tikrai kainuoja žiaurius pinigus, tai suprantu studentų norą jas įsigyti pigiau. Juo labiau, kad didelės užsieninės leidyklos (ypač tos amerikinės, kurios moka autoriams už parašytų žodžių kiekį ir skatina pirlstymą iš tuščio į kiaurą) galėtų juk siūlyti skaitmenines knygų kopijas, kurios kainuotų mažiau.
Bet vargšai lietuvių rašytojai, vargšės leidyklos, jei net tie mažutėlu tiražu išleisti tekstai ne perkami iš knygynų lentynų, o pas skaitytojus atsiranda nelegaliais keliais.
Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena visus!
K.Ž.G
Ar jau matėte filmo pastatyto pagal David Nicholls knygą “One Day” anonsą?
Dvidešimties metų žavi istorija apie Emmą ir Dexter.
O knygą jau perskaitėte?
K.Ž.G
Praėjusią savaitę dėl tų karališkų vestuvių minėjimo kiekvienoje televizijoje ir kiekviename laikraštyje man užėjo DAA (didžioji anglofiliškoji abstinencija), tai teko čiupti 
sesės dovanų atvežtą Evelyn Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” (vertėja R.Drazdauskienė. Tyto alba, 2010) ir gauti dozę senosios gerosios Anglijos.
E. Waugh “Brideshead Revisited” priklauso anglų literatūros klasikai, 2005aisiais Times knygą įtraukė į geriausių anglų kalba nuo 1923ųjų metų parašytų knygų šimtuką.
Knygos herojus Charles Ryder savo mokslų Oksforde metu susipažįsta su jaunu aristokratu Sebastian Flyte, o vėliau ir su jo įdomia ekscentriška šeima ir apsilanko gražiajame Braidshede. Visi Sebastian šeimynėlės nariai yra savotiškai įdomūs, tad knyga tikrai turi stiprią veikėjų paveikslų galeriją.
O kadangi aš spėjau prisiskaityti daug protingos kritikos apie šitą knygą, tai vietoj to, kad pati kažką šįkart bandyčiau suregzti, pacituosiu kelias knygos recenzijas, kurios, tikiuosi, sugundys ir kitus paskaityti.
Dalia Zabielaitė Bernardinuose apie knygą rašo šitaip:
Labai gyvai prieš akis iškyla Anglijos XX a. 3–4 dešimtmečių aukštuomenės gyvenimas, elegantiškas ir klestintis, su savomis tradicijomis ir idealais ir su nežymiais saulėlydžio ženklais. Romanas žavi spalvingais Braidshedo dvaro aprašymais, gyvai perteikta studentiško gyvenimo Oksforde ir paties šio miesto dvasia („jaudulį kėlė vien buvimas Oksforde“, p. 33), taip pat neramia prieškario ir pilka karo metų atmosfera. Stebiesi, kaip rašytojui pavyksta apie tai pasakoti taip dinamiškai, pasakojimo nuotaiką nežymiai keičiant, leidžiant jai natūraliai plaukti iš pačios pasakojimo tikrovės: su melancholija pasakojama apie karo metus, su sąmoju – apie jaunystę Oksforde, su susižavėjimu – apie viešnages Braidshede, su brandžiu skepsiu – apie šeimos gyvenimo, kelionių, tapytojo veiklos metus, skyrybas ir naująją meilę. Už šių dinamiškai besikeičiančių nuotaikų ir vaizdų slypi visą pasakojimą gaubiantis skaidrus ilgesys. Anglijos dvarų gyvenimo ir kvailystes krėtusios oksfordiškos jaunystės ilgesys, ilgesys to kažko, kas reiškėsi praeinančiais gyvenimo pavidalais, bet juose neišsiteko. Evelynas Waugh geba apie šiuos dalykus kalbėti įtikinamai, tikroviškai, tačiau visko iki galo nepasakydamas, daug palikdamas tarp eilučių.”
O kritikas John K. Hutchens po knygos išleidimo 1945aisiais rašė :
“Brideshead Revisited” has the depth and weight that are found in a writer working in his prime, in the full powers of an eager, good mind and a skilled hand, retaining the best of what he has already learned. It tells an absorbing story in imaginative terms. By indirection it summarizes and comments upon a time and a society. It has an almost romantic sense of wonder, together with the provocative, personal point of view of a writer who sees life realistically. It is, in short, a large, inclusive novel with which the 1946 season begins, a novel more fully realized than any of the year now ending, whatever their other virtues.
Pagal knygą yra sukurtas ir serialas (1981), kuriame vaidina Jeremy Irons ir Anthony Andrews, ir filmas (2008), kuriame valdingą Sebastian mamą vaidina Emma Thomson. Filmo anonsas man nelabai patiko, kažkaip neperdave braidshediškosios nuotaikos, o va serialo tempas iš kai kurių mano pažiūrėtų ištraukų labiau atitiko mano supratimą apie knygą. Nors tie, kas matė filmą sakė, jog jis labai geras.
Ištrauka iš serialo
Filmo anonsas
K.Ž.G (su anglišku akcentu)
Dabar skaitau E.Waugh “Sugrįžimą į Braidshedą” lietuviškai. Už knygos vertimą R.Drazdauskienė apdovanota metų vertėjo krėslu, tai skaitau ramia širdim, nė nebandydama kabinėtis prie teksto, o visiškai pasitikėdama vertėjos kompetencija.
Kaip tik baigiau skaityti skyrių, kuriame aprašoma veikėjų kelionė į Veneciją. O man, žinia, Venecija labai prie širdies, nes būtent ten praleidau savo medaus mėnesio kelionę.
Pirmą dieną Venecijoj patekome į tikrus spąstus turistams-seniausią kavinę Italijoje- Florian, kurioje ne tik gėrimai kainuoja ohohoho, bet po to dar ir sąskaitą už gyvą muziką į sąskaitą įrašoma. Bet… Kuo toliau, tuo labiai džiaugiuosi, kad į tuos spąstus patekome, nes Florian kavinė dažnai minima knygose apie Veneciją, tai aš vis galiu galva pritariamai palinguoti, kai knygose randu tos kavinės aprašymų.
O Venecija yra dažna scena įvairioms knygoms. Tos, kurios pirmos atėjo į galvą:
Labai ilgą knygų sąrašą galite rasti šitame internetiniame puslapyje
K.Ž.G
knyguziurkes.com 
