Stojantiesiems į A.Zuoko naują sąjungą bus privaloma perskaityti penkias knygas:
Lietuvos Konstituciją, Vytauto Kavolio „Lietuviškas liberalizmas“, Holgerio Lahayne „Liberalizmas ir krikščionybės“, Emile Faguet „Nekompetencijos kultas“ ir deklaracijų rinkinį „Pasaulinė etika ir pasaulinė atsakomybė“.
Įdomu būtų sužinoti to privalomo skaitymo motyvaciją itaip pat įdomu būtų žinoti, kas ir kodėl tai nusprendė.
Hmmm…kokias knygas aš liepčiau skaityti, jei įsteigčiau savo partiją? O kokias knygas lieptum tu skaityti, jei įsteigtum savąją?
Skaitau J.Franzen “The Corrections”. Dar tik kokį penktadalį perskaičiau, bet jau galiu pasakyt, kad patinka. Ot gera amerikietiška satyra!
Ir lietuviška satyra, nes rašo ir apie Lietuvą.
Nors, aišku, kai knyga pasirodė dalis lietuvių pasipiktino ir net Lietuvos ambasadoriui pasirodė būtina parašyti autoriui laišką. Susijaudino, nes knygoje parodytas iškreiptas Lietuvos vaizdas, o tai reiškia ‘‘unintended harmful consequences in the perceptions your readers will take away from the book.” O generalinis konsulas, susijaudinęs, nes knygoje parašyta, jog iš bado valgome Lietuvoje arklieną, pareiškė, jog ”In Vilnius, you can get much better food than in New York”.
Štai pavyzdžiui vienas knygos veikėjas -vicepremjeras Gitanas Micevičius- priklauso VIPPPAKJRIINBP17 partijai. Spėsit, ką reiškia pavadinimas? VIPPPAKJRIINPB17: “the One True Party Unswervingly Dedicated to the Revanchist Ideals of Kazimieras Jaramaitis and the “Independent” Plebisicite of April Seventeen.”
O dabar pabandykit paneigti, kad knygoje vaizduojama iškreipta Lietuva. Mano akimis žiūrint čia jau kone realizmas su tuo partijos pavadinimu 😀
Nesuprantu, gal aš ne taip skaičiau, gal tiesiog netinkamas laikas ją skaityti buvo, bet… jokio įspūdžio man nepaliko. Pirmąją knygos pusę “nusimučyjau”, niekaip manęs ji neužkabino (lygiai tą patį sako ir draugė KŽL), skaičiau prisiversdama net kelias dienas (tikėjausi, kad įsivažiuosiu), bet knygoje tik 150 puslapių, tai kai įsivažiavau (maždaug toje romano vietoje, kur kalbama apie Maria Canales), ji ir baigėsi.
Ant viršelio buvo parašyta “„Čilės noktiurnas – vienas iš rečiausių ir autentiškų stebuklų: šiuolaikinis romanas, kuriam lemta užimti savo vietą pasaulio literatūroje.“ Susan Sontag”, bet aš po šitais žodžiais nepasirašysiu.
Kadangi man V.Woolf niekada nebus per daug ir todėl, kad “Vaga” išleido “Į švyturį” lietuviškai, tai dar kartą publikuoju jau seniau rašytą šitos knygos recenziją.
Kai kurios knygos tiesiog praryjamos. Kaip sauja žemuogių. Kaip rožinis cukrinės vatos debesis ant pagaliuko, suspausto tarp lipnių pirštų. Be didelių pastangų, beveik nepastebimai. Viena žemuogė už vieno skruosto, antra po liežuviu, trečia…V.Woolf knygos man primena kietas karameles, kurios burnoje tirpsta lėtai lėtai, ir reikia valios pastangų ne paskubomis, o lėtai ja mėgautis, kad tiesiog nesutriauškinti tarp dantų. Nors laikau save patyrusia skaitytoja, bet V.Woolf knygas man nelengva skaityti. Vos tik dėmesys ne visiškai sutelktas į sudėtingą teksto tėkmę, pametu pasakojimo siūlą ir nebesusigaudau tekste.
“Link švyturio” – psichologinis šeimos portretas. Būtent portretas, o ne šeimos istorija, nes V.Woolf kaip visada meistriškai žaidžia su laiko rėmais. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Knygą sudaro trys dalys. Pirmojoje- tik viena gana idiliška vasaros pabaigos diena. Šeima ir svečiai kitądien planuoja iškylą į švyturį, bet ji neįvyksta. Antroji dalis- žymiai trumpesnė už pirmąją- pasakoja apie dešimtmetį sekusį po tos vasaros dienos, o trečiojoje dalyje- vėl viena diena po ankstesniajame skyriuje aprašytų dešimties metų. V.Woolf tarsi rodytų mums juodai baltą filmą, iš pradžių labai sulėtintai, ištemptai, po to lyg sugreitintai prasuka į priekį karo baisumus ir šeimą ištikusias nelaimes (jos tik trumputės pastabėlės skliausteliuose tarsi pabrėžia žmonių gyvenimų trumpalaikiškumą), o po to vėl grižta prie pradinio sulėtinto tempo, tokiu būdu gražiai struktūriškai įrėmindama knygos tekstą. Man ypač imponuoja tas jos sugebėjimas tarsi sulėtinti dieną, aprašyti ją taip detaliai, jog atrodo, kad ji niekada nesibaigs, jog tai- ilga kaip šimtmečiai diena. V.Woolf “Mrs.Dalloway” juk irgi aprašo tik vieną dieną, bet įspūdį neapsakomą palieka: jei tai viena, niekuo neypatinga diena yra pilna tokių išgyvenimų, minčių, prisiminimų, tai kokio dydžio iš tiesų yra mūsų gyvenimai?
Knygos centre- ponia Ramsey ir jos vyras- pasipūtęs ir labai savimi patenkintas profesorius bei jų aštuoni vaikai leidžia vasaros dienas Skye saloje. Kartu su jais atostogauja ir šeimos draugai: menininkė Lily Briscoe,moteris žeminantis filosofas Charles Tansley,Augustus Carmichael- nelabai vykęs poetas ir kiti. Apie veiksmą negaliu rašyti, nes jo ten beveik ir nėra. Ne veiksmas yra svarbiausias dalykas V.Woolf knygoje, o veikėjų psichologiniai monologai. Būtent V.Woolf laikoma viena pasąmonės srauto literatūroje pradininke. Ir būtent tas srautas apsunkina skaitymą ir būtent tas srautas yra magiškas V.Woolf kūrybos ingredientas. Jei įsikabini į jį, jam pasiduodi ir leidiesi būti jo nešamas, neišdildomas įspūdis yra garantuotas.
Tiek ponia Dalloway, tiek ponia Ramsey stengiasi būti puikios ir svetingos šeimininkės. Ponia Ramsey svarbu, kad vakarėlis patiktų svečiams, kad mėsa būtų pakankamai minkšta, kad niekas prie stalo nenobuodžiautų, kad, neduokdie, vaikai nepavėluotų vakarienės. Nes jos kaip moters vertė yra tiesiogai proporcinga į stalo pateikiamos mėsos kokybei. Skamba baisokai, ar ne? V.Woolf labai aiškiai nubrėžia neteisybes tarp lyčių: tai, kuo užsiima vyrai yra be galo svarbu, jiem rezervuotas intelektualinis kūrybinis darbas, o moterys, anot Charles Tansley, “negali rašyti, negali tapyti”. Ponas Ramsey žiūrėdamas į savo žmoną galvoja, kad ji nėra protinga, ji, ko gero, net nelabai supranta apie ką skaito, bet ji, vis dėlto yra graži. Knygos veikėjai moteris nuolat vertina pagal jų išvaizdą, grožis- vienintelė kategorija rezervuota moterims. Skaičiau ir erzinausi, skaičiau ir pykau.
Ypač man patiko vakarienės scena. Mano akimis, tai kone meistriškumo viršūnė. V.Woolf puikiai aprašo didžiulę draugiją už vieno stalo, bet niekaip negaliu atsistebėti, kaip jai pavyko sukurti tą jausmą, jog kiekvienas žmogus yra pats sau. Jog jungia juos tik tokie išoriniai dalykai kaip bendra vakarienė, bendra staltiesė, bendri paviršutiniški pokalbiai. O iš tikrųjų jie yra nepaprastai vieniši
Ramių dienų aprašymuose autorė sugeba paliesti “dideles” temas: laikinumą, realybės sybjektyvumą, lygybę tarp lyčių. V.Woolf sukurta istorija- nepaprasta skoninga, estetiška ir lyriška. Man V.Woolf buvo praėjusių metų atradimas, ir tas atradimas tebesitęsia.
Perfrazuoju vienos žinomos pjesės pavadinimą į klausimą “Kas neskaito Virginijos Woolf?”. Būtinai paskaitykit.
Pirmas sakinys: ‘Yes, of course, if it’s fine tomorrow,’ said Mrs Ramsay.
“Nėra nei vyriškų, nei moteriškų vertybių. Yra tik žmogaus vertybės”
Ši T.Roszak citat gana tiksliai tinka M.A.Pavilionienės knygos “Viltys ir nusivylimai” turiniui (bent jau didžiajai jo daliai) aprašyti. (Petro ofsetas, 2011). Kadangi feministinės literatūros, literatūros apie žmogaus teises Lietuvoje nėra leidžiama daug, tai manau reikia šitai knyga paskirti rimtą įrašą mūsų bloge.
Knygą sudaro M.A.Pavilionienės per 20 paskutiniųjų metų parašyti tekstai apie lyčių lygybę, žmogaus teises, politiką ir švietimą. Bet didžioji dauguma tekstų yra būtent apie lyčių lygybę.
Pirmiausia pasakysiu tai, kas man šiek tiek kliuvo.
Aš autorės ir redaktorės vietoje kai kurių straipsnių nebūčiau įtraukusi į šitą knygą. Nors jie ir padeda sudaryti pilnesnį A.M.Pavilionienės paveikslą, tačiau, manau, jog knyga būtų labiau organiška, vientisa, jei joje nebūtų kai kurių skyrių, pvz. “Lino Petronio kaltinimų paneigimas”. Nes kai kurie tie straipsniai neišlaikė laiko testo. Aš dar gerokai būčiau pagalvojusi dėl tų politinių kalbų, kurias M.A.Pavilionienė sakė būdama “Tvarkos ir teisingumo” partijos nare. Jei knygos tikslas per tekstus atsleisti M.A.Pavilionienę kaip asmenybę, tada tie tekstai ten gali būti, nes juose labai aiškiai matosi autorės kovingumas, aistringumas. Bet jei knygos tikslas yra nušviesti tam tikras lietuviškos visuomenės žaizdas (nelygybę, žmogaus teisių nepaisymą), tai tada tuos skyrius, aš būčiau išėmusi.
Dar man užkliuvo ir knygos apipavidalinimas. Na prie tų labai racionalių, stiprų įspūdį sudarančių tekstų man nelabai tiko skyriaus pavadinimų šriftai. Tokie labai jau suraityti. Aš būčiau pasirinkusi kiek kitokį sprendimą. Dar ir viršelio nuotrauka galėtų būti tokia drąsesnė.
Bet… Bet visos tos pastabos, kurias išsakiau ir tos, kurias dar išsakysiu, yra niekis, nes knyga yra labai svarbi, nes ji bando užpildyti tą juodą skylę- feministinio požiūrio ne tik literatūroje, bet ir mūsų lietuviškoje sąmonėje trūkumą.
Perskaičiusi niekaip negalėjau suprasti, kodėl M.A.Pavilionienės mintis apie lyčių lygybę, apie žmogaus teises su panieka komentuoja tokia daugybė žmonių Lietuvoje. Juk tai, ka M.A.Pavilionienė sako nėra radikalu. Feministinėje skalėje ji tikrai yra labai nutolusi nuo radikalių pažiūrų.
Ji kalba apie tai, jog privalome gerbti žmogaus teises ir orumą. Jog moterys turi turėti tas pačias galimybes dirbti ir kurti kaip ir vyrai. Jog lytinės mažumos neturi būti diskriminuojamos.
E.Roosevelt rankose laiko žmogaus teisių deklaraciją
Jog vyresni žmonės neturi būti diskriminuojami. Jog vaikai turi teisė augti be smurto. Tai kas čia tokio baisaus ir erzinančio? Kodėl už savo tokias pažiūras M.A.Pavilionienė sulaukia tiek nepagrįstos kritikos (nors vadinti komentarus Delfi.lt kritika nėra teisinga).
Kaip jau sakiau, man M.A.Pavilionienės požiūris visai neatrodo radikalus. Kartais ji pateikią kokią nors provokuojančią citatą iš kitų feministinių tekstų (pvz. kai cituoja B.Friedan, kuri yra pasakiusi, jog namų šeimininkės iš tiesų gyvena patogioje koncentracijos stovykloje) bet pačios autorės mintys nėra tokios radikalios pasauliniu mastu.
Kad ir apie kokią socialinę grupę eitų kalba, M.A.Pavilionienė parodo, jog tos grupės diskriminacija tiesiogiai prieštarauja žmogaus teisėms. Būtent čia ir slypi jos argumentų stiprybė: kalba neina apie kažkokias privilegijas, pasirinktinus dalykus, o apie žmogaus teises.
Autorės tekstai yra liepsningi, retorika kartais gal kiek per daug dramatiška (ypač tuose jau minėtuose politiniuose tekstuose, kuriems, manau, stinga stiprios argumentacijos): “moterį alinančią kasdienybę”, “vaikų despotišką priklausomybę nuo tėvų”, bet kritikuot už tai nesiruošiu, nes čia būtent ir prasiveržia autorės aistringa, prieš neteisybes kovojanti asmenybė.
Man labai patiko tai, kad autorė kalba ne tik apie stereotipų žalą moterims, bet ir vyrams. Ji rašo “Tėvystė siejama ne vien su tipišku vyriškumu, bet ir su XX-XXI amžiuje pakitusia vyriškumo samprata. Šiuolaikinis vyriškumas apibrėžiamas vyro gebėjimu derinti darbą, karjerą, lavinimosi, tobulėjimo siekį su šeimos gyvenimu, buvimu šeimoje, glaudžiais dvasiniais saitais su žmona, vaikais ir kitais šeimos nariais”.
M.A.Pavilionienė yra drąsi (gal tai ir yra painiojama su radikalumu?). Ji be pasigailėjimo kerta tada, kai kalba eina apie žmogaus teisių nepaisymą. Ji klausia, kur yra “realiai veikiantys moterį, šeimą ginantys, moters ir vyro lygybę garantuojantys įstatymai.” Ji į miltus sumala “šeimos koncepciją” ir lytinius stereotipus. Ji sako, kad žmonės turi pareigą “saugoti savo ir partnerio dvasios pasaulį, turtinti jį ir padėti jam atsiskleisti”.
Apie lyčių stereotipus “Kai vaikai nuo mažens auklėjami pagal lyties modelius- mergaitėmis ir berniukais, būsimomis mamomis ir tėvais, o ne asmenybėmis, renčiamas netvirtas vedybinio gyvenimo pamatas. Žmogaus vertę lemia ne lytis, o asmenybės turinys”.
Apie seimo pažiūras “Demokratiškame pasaulyje kuriami ir priimami šeimos gynimo nuo smurto įstatymai, tačiau lietuviškieji fundamentalistai veidmainingai kaip mūro siena stoja ginti “doros” šeimos idėjos, dirbtinai nematydami lietuviškos šeimos tikrovės- fizinio, psichologinio, lytinio, ekonominio smurto prieš vaikus, prieš moteris, prieš pagyvenusius ir neįgalius žmones. Seimo fundamentalistų kohorta niršta, vos išgirdusi žodį “partnerystė” ir “partnerystėje gimę vaikai”, nes apsimeta šventaisias, vaikščiojančiais po žeme”
Apie mergaites “Akcentuojant mergaitės, būsimos moters, ugdyme prisitaikymą ir nuolankumą, išugdoma vienpusė asmenybė, kuri panaši į pasvirusią į vieną pusę ant palangės pastatytą gėlę vazonėlyje, kuris niekada nepasukamas taip, kad visos augalo šakos vienodai gautų saulės šviesos. Vienpusiškai auklėjant, ruošiant mergaitę tik namų ūkį tvarkyti ir gimdyti vaikus, slopinamas mergaitės gebėjimas racionaliai mąstyti, laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, jai neįdiegiama visuomeninė savivoka ir saviraiška”
Apie šeimos koncepciją : “Koncepcijoje fanatiškai ir veidmainiškai brukama šeimos prokreacinė (gyvybės davimo) funkcija, tačiau tuo pačiu metu tie patys konservatoriškai mąstantys Seimo nariai, taip susirūpinę mažėjančiais gimstamumo rodikliais Lietuvoje, blokuoja Dirbtinio apvaisinimo ir Reprodukcinės sveikatos įstatymus, kurie užtikrintų žmonėms, negalintiems turėti vaikų, valstybės skiriamą gydymą bei rūpestį lytine ir reprodukcine sveikata, (…) ”
Dar vienas dalykas, kurio pasigedau tai nuorodos į minimus mokslininkus, filosofus, straipsnius ir knygas, kurie yra minimiM.A.Pavilionienės tekstuose. Suprantu, kad sudaryti tokį nuorodų sąrašą po tiek daug metų yra labai sunkus darbas, bet toks sąrašas būtų tikrai papildęs knygą. Tiems, kurie domisi feminizmu, žmonių teisėmis ir norėtų labiau įsigilinti tikrai jis praverstų.
Kaip jau minėjau, tos mano pastabos yra niekinės. Svarbiausia yra šitos knygos turinys.
Svarbiausia yra tai, kad į knygą yra surinkti vienos aktyviausių intelektualių, visuomeninio diskurso dalyvės tekstai.
Kai didžioji dalis mūsų intelektualų, mūsų inteligentijos tūno kažkur pasislėpę, nedrįsta ar nenori pareikšti savo nuomonės, nedalyvauja visuomeninėse diskusijose ir tokiu būdu nesukuria atsvaros dažnai vulgariam politinės socialinės nuomonės formavimo klimatui, yra labai svarbu, kad tokios knygos Lietuvoje yra leidžiamos.
M.A.Pavilionienė viename knygos skyriuje rašo “Inteligentu vadinu žmogų, kuris ne tik kritiškai vertina netobulą pasaulį, bet ir žino kaip išmintingai jį keisti. Savo valia ir drąsa mėgina jį keisti, tuo, gal būt, atstumdamas visuomeninei veiklai dar nepabudusius žmones, tačiau pritraukdamas jau bundančius ir, žinoma, būdamas dvasiškai artimas tiems, kurie visada intelektualiai budrūs“.
Manau, jog šie žodžiai puikiai tinka pačiai M.A.Pavilionienei apibūdinti.
Perskaičiusi Pulitzerio ir PEN/Faulkner premijas laimejusią M.Cunnigham knygą “Tos valandos” nenorėjau jos paleisti iš rankų. Tiesiog norėjosi laikyti rankose tą mažo formato,
Lietuviškas leidimas ( Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000 m., vertė Gražvydas Kirvaitis)
švediško pslamyno dydžio knygą su siaubingai plonais puslapiais.
Būna tokių valandų, kai skaitoma knyga suskamba taip, jog, atrodytų, čia ir dabar nieko gražesnio nėra. Ir tas grožis tiesiog smogia i paširdžius. Kaip toje dainoje “lig gyvuonies, lyg pat šaknų”
Jei matėte filmą, pastatytą pagal šią knygą, tai tikriausiai prisimenat, jog pasakojimas apie tris moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Ponia Dalloway”. Pirmoji pasakojimo gija- pačios rašytojos Virginijos Woolf istorija, jos maniakinė depresija ir Virginijos bandymas žiūrėti gyvenimui tiesiai į veidą. Antroji istorija- apie namų šeimininkę Laura Brown, kuri skaito V.Woolf knygą, o trečiasis pasakojimas apie Clarissa Vaughan- šiuolaikinę ponią Dalloway. Jei matėte filmą, tai jau žinote, kaip tos istorijos susipina ir susiliečia.
Retai buna taip, kad pirma pamatau filmą, o po to skaitau knygą. Bet šįkart taip būtent ir buvo. Ir tikrai nejaučiau, jog skaitau “be reikalo”, juk viskas ir taip aišku. Atvirkščiai-skaičiau su didžiausiu malonumu, nes knyga parašyta nuos–ta-biai! Autorius tarsi atkartodamas V.Woolf irgi naudojasi “sąmonės srauto” rašymu, kartais net pamiršdavau, jog skaitau M.Cunnigham , kartais atrodė, jog skaitau V.Woolf. Ir tai dar labiau sustiprino skaitymo pojūtį.
Ir dar man priminė V.Juknaitės “Stiklo šalį”- vieną mano pačių pačių mėgstamiausių lietuvių rašytojų kūrinių, kuris mane užkabino per literatūros pamoką gimnazijoje. Ne tik tematiškai “Valandos” ir “Stiklo šalis” primena viena kitą, ne tik tuo, kad veikėjai tarsi vaikšto ant pačio pačio atbrailos krašto, bet ir tuo, kad jos abi yra (gal skamba kaip kokia nesąmonė, bet niekaip nesugebu surasti tinkamesnio aprašymo) pilnos kažkokio švaraus virpėjimo.
Egzistencialistinis nerimas užkoduotas mūsų kasdieninėse rutinose ir įpročiuose, tokiuose kaip kepti tortą vyrui jo gimtadienio proga, nupirkti mylimajai gėlių, ar išeiti pasivaikščioti. Atrodytų niekiniai, maži nereikšmingi dalykai. Valandos ir tiek. Bet būtent tose valandose, anot M.Cunnigham mes ir gyvename. Būtent valanda po valandos eina mūsų gyvenimai, ir ta valanda yra beprotiškai graži, tobulybės įsikūnijimas, bet tuo pačiu tas grožis yra skaudus, nes jis yra praeinantis.
M.Cunnigham keliauja tiesiai į skaitytinų rašytojų sąrašą, o knyga “Tos valandos”- į mano skaitytų geriausių knygų topą. Be jokiu bet.
Filmas pagal šia knygą yra vienas geriausių, mano akimis žiūrint. O dar ir tas tobulas garso takelis…
Tuos, kas jo nemate, įspėju- ne feel good. Bet ir ne feel bad. Tiesiog feel.
Ir ne tik knyga, bet ir pats filmas turėtų būti nuostabus, nes jį režisavo Stephen Daldry. Tas pats S. Daldry, kuris režisavo “The Hours”, “The Reader” ir “Billy Elliot” (verkiau žiūrėdama visus tris)
Štai ką rašiau mūsų bloge prieš praėjusių metų Nobelio literatūros premiją: ”
“Po to, kaip 1996 aisiais Nobelio premija buvo įteikta Wislawa Szymborskai (aš tuomet dar į mokyklą ėjau), apdovanojimo negavo nė vienas poetas. Gal jau būtų laikas?
Tada švedas Tomas Tranströmer turi neblogą šansą…”
Pataikiau 😉
Allegro
Po juodos dienos aš skambinu Haidną
ir juntu delnuos pažįstamą šilumą.
Akademijos sekretorius 10 minučių prieš paskelbimą paskambino poetui T.Transtömer pranešti, jog būtent jis gavo Nobelio premiją. O poetas tuo metu namuose klausėsi muzikos.
Literatrinė Švedija eina iš proto iš džiaugsmo. Visi sako, kad jis tikrai verats Nobelio premijos, vienintelė problema- kad jis švedas.
Kadangi Akademija vienu metu suteikė daug premijų švedams, tai dabar tikimybė, kad akademija vėl duos premiją švedui buvo labai labai maža.
Selections from The Sorrow Gondola
A Page from the Nightbook
One night in May I stepped ashore
through a cool moonlight
where the grass and flowers were grey
but smelled green.
I drifted the hillside
in the colorblind night
while white stones
signaled to the moon.
In a period
a few minutes long
and fifty-eight years wide.
And behind me
beyond the lad-shimmering water
lay the other shore
and those who ruled.
kai baigiau aštuonias klases matematiką mokėjau gerai. Klasės auklėtoja buvo kieta matematikė.
Ir nors meilės matematikai nejaučiau, spragų didelių neturėjau.
Po aštuonių klasių įstojau į gimnaziją, ir matematiką man dėstė kita kieta matematikė, kurią moksleiviai slapta vadino Kobra.
Tai aš baisingai bijojau tos mūsų Kobros, tiek bijojau, kad įsitaisiau kažkokį psichologinį bloką. Nekaltinu Kobros, čia ne ji niekuo nėra kalta, tiesiog tai sutapo, jog didėjančios mano matematinės spragos buvo tiesiogiai proporcingos mano matematikos baimei.
Bet gailiuosi vieno. Kai mano K draugui aiškina matematiką, jis ją supranta. Ne taip kaip aš mechaniškai, bet tikrai ją supranta. Mato, kas slepiasi už logaritmų, lygčių ir pan.
Ir ne tik kad supranta. Bet dar ir mato matematikos grožį. Sprendimai jam yra ne tik teisingi ir neteisingi, bet ir gražūs arba negražūs. Formulės jam sako daug daugiau nei man.
Matėt filmą “Beautiful Mind”? Štai ir aš norėčiau mokėti įsijausti į matematiką taip kaip tai daro John Nash tame filme.
Tai ko aš čia apie tą matematiką? O todėl, kad perskaičiau mano mylimos draugės knygų žiurkės L padovanotą knygą “The Housekeeper and the Professor” (autorė Yoko Ogawa). Šitą knygą KŽL jau aprašė mūsų bloge , tai esu lygiai taip kai ir ji sužavėta.
KŽL rašė “Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.
Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose. O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti.”
Be matematikos grožio man imponavo pats knygos rašymo stilius.
Nedaug nusimanau japonų kultūroje, bet knyga man pasirodė pilna japoniškos estetikos (bet ne kawaii) taip kaip aš ją įsivaizduoju. Neperkrauta, sutelkta, ramu.
Esu siaubingai senamadiška, kai kalba pasisuka apie detektyvus. Man patys patys mėgstamiausi yra A. Conan Doyle ir A.Christie. Labai jau smagus man tas kontrastas: koks nors baisus nusikaltimas ir angliška arbatėlė prie židinio. Tad nesu didelė naujųjų detektyvinių-kriminalinių istorijų gerbėja. O Švedijoj tai beveik nuodemė, kadangi detektyvai sudaro didžiulę šiuolaikinės švedų literatūros dalį ir yra didelis literatūrinis eksportas. Galima paminėti Henning Mankell (kuris rašo apie komisarą Kurt Wallander), Hakan Nesser, Sjöwall & Wahlöö, Åsa Larsson, Stieg Larsson (kuris parašė bestselerį “Mergina, su drakono tauiruote”), Mari Jungstedt, Johan Theorin ir kt. Ir, žinoma, krikitų nuolat peikiama, o skaitytojų labai mėgstama Camilla Läckberg.
Camilla Läckberg
Kai C.Läckberg pradejo rašyti, jos tikslas buvo užsidirbti tiek pat, kiek ji gavo būdama motinystės atostogose. Ir tada ji parašė savo debiutą “Ledo princesė”.
Šiandien C.Läckberg yra viena daugiausiai uždirbančių rašytojų. 2008 aisiais jos pajamos sieke 6 milijonus švediskų kronų.
Kadangi Tyto Alba šiemet išleido C.Läckberg debiutą “Ledo princesė” (Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė), tai nusprendžiau ir pati perskaityti, kad galėčiau parašyti bloge, ka apie ją galvoju.
Knygos anotacija: “Ledo princesė” pradeda trilerių seriją: Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera. Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta… Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.
C.Läckberg pati yra pasakiusi, kad jos rašomos knygos yra kaip “korv med mos” – dešrelė su bulvių koše. Nepretenzinga, lengva, į stilistikos aukštumas nepretnduojanti ir Nobelio premijos niekada negausianti literatūra. Juk ne kasdien norisi ruošti sau kelių patiekalų vakarienę, kartais tiesiog nusiperki kioske dešrelę su bulvių koše.
Tai būtent su tokia nuostata ir reikia skaityti C.Läckbeg: nesitikėti kažkokių aukštumų, bet tiesiog mėgautis detektyvine istorija. Nes jei pradėsi kabinėtis, tai…
Aš, žinoma, pradėjau kabinėtis. Labiausiai užkliuvęs dalykas – trafaretiniai, plokšti veikėjų paveikslai. Kartais net atrodo, jog Lackberg iš kai kurių savo romano veikėjų daro parodijas. Ypač policijos komisaras Mellberg – nekompetetingas, nemokantis vadovauti, visiškai nesimpatiškas policininkas. Jei kuris veikėjas yra geras, tai jis geras ir taškas.
Antra vertus, C.Lackberg sukuria plačią veikėjų galeriją, ir tai jai leidžia komplikuoti pasakojimą, kurti kelis jo sluoksnius. Galiausiai juk ir ta mano mėgiama A.Christie nekūrė gilių ir komplikuotų veikėjų paveikslų savo knygose, pavyzdžiui “Žmogžudystė Kale traukinyje”.
C.Lackberg kurdama istoriją tuo pačiu metu į ją įtraukia ir gerą dozę socialinės kritikos. Visų C.Läckberg knygų (išskyrus vaikiškąją) veiksmas vyksta jos gimtajame kaimelyje Fjällbacka, kuriame dabar gyvena 859 gyventojai. Tad nenuostabu, kad ten augusią C.Läckberg labai erzina turtingų žmonių nuperkami ir perstatomi namai, kurie stovi tušti 9 mėnesius per metus, ir tokiu būdu, kaimelio visuomenės tęstinumui kyla grėsmė.
Kaip minėjau “Ledo princesė” yra pirmoji C.Läckberg knyga, o prieš kokią savaitę pasirodė jos aštuntoji knyga “Änglamakerska”.
Ir visas knygas sieja ne tik tai, kad veiksmo vieta – mažutė, ant jūros kranto įsikūrusi, vasarą turistų puolama Fjällbacka, bet ir pagrindinių veikėjų-Ericos ir Patriko – pora.
Pirmojoje knygoje aiškindamiesi įvykusią žmogžudystę, jie vienas kitą įsimyli. (Aišku, kaip du kart du).
Siaubingai negražus mano skaityto leidimo viršelis
O kitose knygose jie ir toliau aiškinasi žmogžudystes, bet tuo pačiu ir kuria savo gyvenimą. Tai kaip paaiškino mano draugė skaičiusi visas Läckberg knygas, norą skaityti sukuria ne tik pati detektyvinė istorija, bet ir smalsumas, noras sužinoti, kaip ten viskas klostosi Ericai ir Patrikui.
Knygą skaičia originalo kalba, bet paskaičiau porą puslapių ir lietuviškai ir iškart radau keletą vertimo netikslumų. Kadangi skaičiau tik mažą dalelę lietuviško teksto, tai jokio verdikto vertimui neskelbsiu.
Pati detektyvinė istorija yra visai gerai sukurta. Autorė po truputį atskleidžia vis daugiau informacijos, parodo užslėptus motyvus, o ir dėl nesudėtingos knygos kalbos istorija skaitosi greitai. Užkliuvo man pati detektyvo atomazga, kuri man pasirodė per trumpa. Norėtųsi, kad autorė būtų skyrusi jai daugiau dėmesio, nes dabar tas pasakojimo zenitas- žudiko ir motyvų atskleidimas- yra trumpokas.
Ne literatūrinis triufelis. Ne filet mignon. Bet skani dešrelė, pasiilgusiems kažko nekomplikuoto ir greito.
Kai pirkau knygą nesupratau, jog perku ne fikciją, o Li Cunxin- žymaus Kinijos baleto šokėjo autobiografiją. Gimęs 1961aisiai Li Cunxin patyrė Mao kultūrinės revoliucijos
Knygos viršelis
padarinius: badą, neturtą, propagandą.
Kai skaičiau, kai kas atrodė pažįstama. Pavyzdžiui tos nucukruotos istorijos apie Mao gerumą buvo identiškos toms istorijoms, kurias jau darželyje girdėjau apie Leniną.
Atsimenat, kaip Leninas atseit gynėsi nuo žąsų, kad knygos neišsiteptų? O atsimenat, kaip Leninas atidavė savo duoną su marmeladu raudonarmiečiui sargybiniui?
Tai būtent tokia (o gal dar baisesne) propaganda buvo maitinamas Li Cunxin, augantis neturtingoje šeimoje.
Vieną dieną į mokyklą atėjo nepažįstami žmonės ir paėmė vienuolikmetį Li Cunxin į Madame Mao baleto mokyklą. Knygoje detaliai aprašomi mokykloje praleisti sunkūs metai ir paties Li Cunxin tapimas suaugusiu.
Pati istorija man pasirodė įdomi, nors buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Labai patiko skaityti apie kiniečių papročius, tradicijas, santykius tarp šeimos narių. Tuo pačiu buvo sunku, kai Li Cunxin pasakojo apie kone badu gyvenančią savo šeimą. Kai šokolado parduotuvės pirkau skanumynų savo trupinukui ir iš piniginės išsitraukiau banknotą pagalvojau “Įdomu, kiek maisto už šitą sumą būtų galėjusi nusipirkti Li Cunxin šeima”. Žodžiu, privertė apgalvoti, pamąstyti ir pajusti dėkingumą.
Stilistiniu požiūriu knyga nėra literatūrinis perlas. Gal dėl kultūrinių skirtumų pasakojimas man pasirodė saviveiklinis ir naiviai parašytas. Antra vertus, kadangi didžioji dalis knygos yra apie Li Cunxin vaikystę, tai tas naivumas gal ir tiko, bet kai jau rašė apie savo suaugusiškąjį gyvenimą, jautėsi atotrūkis. Bet manau, jog tai turbūt kultūrinis dalykas, kurio aš neperpratau.
Bet pats didžiausias nusikaltimas šitoj knygoj tai niekaip nesugebėjimas jos užbaigti. Redaktorių norėčiau už tai išbarti. Atrodo jau baigsis, jau pabaiga, bet ne- dar vienas skyrius. O po to- dar vienas. O po to skyrius parašytas jau po pirmojo knygos leidimo. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima parašyti daug trumpiau, bet ne- viskas su mažiausiomis detalėmis, net jei pats įvykis neturi didelio užtaiso.
Bet… Džiaugiuosi, jog knyga pakliuvo man į rankas, nes komunistinės Kinijos paveikslas paliko tikrai stiprų įspūdį. Be to, dar buvo įdomu skaityti ir apie patį baletą (Madame Mao vis reikalaudavo politinių baletų ir supykusi iškoliodavo menininkus”O kur šautuvai? Kur granatos?”). Skaitydavau puslapį apie tai, kaip Li Cunxin žavėjosi Baryshnikovu, o po to sėdėjau ir žiūrėjau būtent tą Baryshnikovo šokį per Youtube.
Knyga apie žiaurią, žmogų sunaikinančią sistemą. Bet ir apie žmogaus laisvės troškimą, apie pasišventimą, apie šeimos meilę.
Vos už kelių dienų (rugsėjo 24-spalio 1) JAV kaip ir kasmet bus pažymima uždraustų knygų savaitė (Banned Books Week).
Kad ir kaip būtų liūdna yra valstybių, kurios vis dar draudžia knygas. Ir kalba neina vien apie totalitaristines valstybes ar valstybes įvairiais būdais kontroliuojančias savo piliečius. Net ir JAV neretai knygos yra draudžiamos. Štai pavyzdžiui mokyklų taryba Missouri uždraudė K.Vonnegut “Skerdykla Nr. 5″, tiesa, moksleiviai knygą gali pasiskolinti iš bibliotekos, bet tik gavę tėvų ar globėjų leidimą.
American Library Association savo puslapyje publikuoja kažkam dėl kažko užkliuvusių ir todėl uždraustų ar bandytų uždrausti knygų sąrašus. Tame sąraše (be kitų draudžiamų knygų) yra:
Brave New World, by Aldous Huxley;The Hunger Games, by Suzanne Collins, Nickel and Dimed, by Barbara Ehrenreich,Twilight, by Stephenie Meyer,To Kill A Mockingbird, by Harper Lee Catcher in the Rye, by J.D. Salinger My Sister’s Keeper, by Jodi PicoultThe Color Purple, by Alice Walker; His Dark Materials trilogy, by Philip PullmanThe Kite Runner, by Khaled Hosseini.
knyguziurkes.com 