Imagine. How Creativity Works

Pakibau ant kabliuko, kai ant knygos pamačiau, kad rekomenduojama Malcom Gladwell. Susigundžiau šio autoriaus rekomendacija. Knygos klausiausi, dėl to gan sunku ją aprašyti, nes, kaip visada, negaliu atsiversti tam tikro pažymėto lapo ir pakartoti patikusias mintis ar idėjas. Bet gal ir neteiksiu, nes kai paskaičiau knygos kritiką NY Times, tai į knygos “šedevriškumą” ėmiau žiūrėti atsargiau.

Autorius, labai panašiai kaip ir jau minėtas M.Gladwell, savo skyrius dažniausiai pradeda kokiais nors įdomiais pasakojimais, kurie labai užkabina ir tempia knygą, nes kai prasideda kažkokie alia moksliniai išvedžiojimai (pasak aukščiau minimo NYT knygos kritiko dažnai net netikslūs), tai mintys pradeda atsijunginėti ir galima pravairuoti keletą minučių negirdint, ką autorius skaito (skaito pats autorius, sakyčiau, vidutiniškai, esu girdėjus daug geresnių skaitymų). Na, o patys pasakojimai tikrai įdomūs, nes jie apie įvairius kūrėjus, apie ju “eureka” momentus – tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kaip atsirado Nike šūkis “Just do it!”, kaip Bob Dylan sukūrė savo geriausias dainas, kaip Pixar studija kuria savo animacinius filmus, apie tai kaip kompanija Eli Lilly nusprendė nebeslėpti savo tyrinėjimų, o verčiau sudėti juos į interneto puslapį ir paskirti apdovanojimus už įvairių problemų sprendimus, nes “Chemists didn’t solve chemistry problems, they solved molecular biology problems, just as molecular biologists solved chemistry problems. While these people were close enough to understand the challenges, they weren’t so close that their knowledge held them back and caused them to run into the same stumbling blocks as the corporate scientists.” Tame, žinoma, yra tiesos, juk kurybiškumas susijęs su taisyklių nesilaikymu, o geriausiai jų nesilaikyti gali tiesiog jų nežinodamas.

Keletas kūrybiškumo receptų:

Go for a walk.

 Take a vacation.

Daydream.

Idėjos juk dažniausiai ateina pačiais keisčiausiais ir netikėčiausiais keliais.

Nuotrauka

Viename avatare pastebėjau skaitančios mergaitės nuotrauką. Paprašiau avataro savininkės pasidalinti šios nuotraukos istorija. Nuotrauka daryta 1957 m. Nyderlanduose, mergaitei Sophie – 4 metukai.

“This picture was taken behind the house we as a family lived in. It is a former headmasters house and we have access to a whole schoolyard. In the pictue I sit next to the chickenpen. My father made the picture, not long before he had bought this camera. I was reading in a picturebook with small stories on the bottom of the page. I’m not sure I could really read at that age but I could tell the story to myself because I remembered the words my mother had read to me. My mother told me years after this happend that I alway said to everyone ‘I’m going to read my book’.

I still love to be in a quiet place to read.”

Didelė knyga

Panoramos prekybos centre prie knygyno galite pamatyti didžiausią vaikų parašytą knygą. Super idėja, ane? Tik kažkaip vaikų knygos viršelio man norėtųsi išpiešto vaikų piešiniais – nedaug trūko, kad pro tokį vaizdą būčiau praėjusi jo net nepastebėjusi.

Kad įsivazduoti knygos dydį, nufografavau su skaitytoju. Iš tikro didelė knyga.

image

image

Sala

Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.

Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.

Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.

Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.

This slideshow requires JavaScript.

The Fault in Our Stars

“What a slut time is. She screws everybody.”
John Green, The Fault in Our Stars

Ką tik pabaigiau klausyti dar vienos knygos. Tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti. Dažnai gaunu užklausimų parekomenduoti gerą knygą, bet kad nebūtų liūdna ir neparintų. Bet aš nežinau tokių knygų, nes dažniausiai geros knygos yra liūdnos knygos.

Šita knyga irgi yra liūdna, jei pažiūrėti į ją taip tiesiai – o dieve, knyga apie sergančius vėžiu, dar baisiau, apie sergančius paauglius… Bet jei pakreipsi galvą ir pažvelgsi į knygą iš šono, o dar geriau, užsimerksi, pamatysi iš vidaus, kad tai –  gera, šilta ir šviesi knyga. Nebanali, ypatinga tuo, kad kažkaip tobulai sugeba nesukelti gailesčio. Knyga, kuri sugeba baisią diagnozę paversti fonu – taip, jie serga, bet dar labiau “taip” – jie yra žmonės ir jie nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, o ne į mirštančius (iš to irgi pasišaipo – pvz., prisipažįsta draugams, kad kažką gavo vien todėl, kad serga), “taip”  – jie gyvena, jie juokiasi, šaiposi vienas iš kito, jie palaiko vienas kitą, jie myli pačia gražiausia meile, kai vertini kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną žinai, kad dievo planuose nėra tau priskirta dienų begalybė, kurią sveikieji įsivaizduoja turį. Ir nors knygoje nėra nei geros pradžios, nei geros pabaigos, labai gera jausti, kad gyvenimas tarp tos pradžios ir pabaigos gali būti nuostabus, pilnas gražių akimirkų ir vertas nugyventi kiekvieną minutę.

“You have a choice in this world, I believe, about how to tell sad stories, and we made the funny choice.”

John Green puslapis.

 

Gal tau patiktų paskaityti…

Kai kitoj vandenyno pusėj knygyne neišlaikiusi prisipirkau viršsvorio, kartu su čekiu gavau ir savotišką ataskaitą arba pasiūlymą, kokios knygos dar mane galėtų sudominti. Smagu, ane? Labai paprastas ir geras marketinginis triukas. Kodėl gi nepasinaudojus lietuviškiems knygynams? Šitaip nieko kito nelieka, kaip tik imti ir skaityti A Visit from the Goon Squad, kuri iki šiol mane vis baidė tuo be žodyno nesuprantamu pavadinimu.

Žaisliukai

Kad galėčiau knygų klausyti, perku CD ir klausau mašinoj. Prisipažinsiu, jei neklausyčiau, tai duok dieve, galėčiau kokį vieną įrašą apie perskaitytą knygą per mėnesį sukurpti. Na, tiesiog realiam popieriniam skaitymui nelabai lieka laiko. Taigi bandau suktis iš padėties visokiais kitais būdais.

Prieš pat išvažiuojant atostogauti, vis sukau galvą, kaip čia man reikės pabaigti skaityti The Forty Rules of Love – tiek ilgai nesėdėsiu mašinoj, ilgam atitrūksiu nuo knygos. Ant CD dėžutės pastebėjau, kad parašyta, kad diskas yra iPod ready –  tai ir buvo pasufleravimas, ką turiu daryti. Tai štai turiu dar vieną knyginį žaisliuką. Dabar galiu klausytis visur. Tu irgi gali klausytis išmaniajame telefone.

Knygas perku www.audible.com. Esu baisiausiai patenkinta, turiu naują knyginį žaisliuką. Kindle iki šiol dar neradau. Neįsivaizduoju, kur nukišau.

 

Papūga

Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.

Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.

Einu prie savo knygų lentynos.

State of Wonder / Nuostaba

Knyga, kuri pretenduoja į šiųmetį Orange prizą. Ar verta? Nežinau, neskaičiau kitų. Gera knyga, gal… bet, na, nažinau, gal knygai laimėtojai derėtų būti stipresnei, nors? Jei paklaustumėt, taip, knyga parašyta taip, kad įtampa auga ir ji vis traukia, traukia pasiklausyti (klausiaus ir šiosios), klausiau iki gilios nakties, nesvarbu, kad ryt anksti keltis, o tai tikriausiai yra vienas iš geros knygos bruožų, o gal vienas iš gero trilerio bruožų? Taip kad istorija įdomi, bet tai tikrai nebus nei mano metų knyga, net nežinau, ar ji ilgai suksis mano galvoje – tuo momentu įdomi, o vėliau?

O viskas prasideda nuo to kad Amazonės džiunglėse miršta mokslininkas ir jo mirties aplinkybių bei džiunglėse daromų tyrimų būklėd  išsiaiškinti išsiunčiama mokslininko kolegė Marina Singh. Kur įkurta tyrimų laboratorija niekas dorai nežino, nes ekscentriška tyrimo vadovė daktarė Swenson  nelabai linkusi ką nors prisileisti arčiau prie savo tyrimo vietos, net jei tai kompanija, finansuojanti visą šitą reikalą. Visas tyrimas sukasi apie tai (bent kompanija to tikisi, bet knygą skaitantys sužinos kai ką daugiau), kad Lakaši, Amazonės džiunglėse gyvenančios genties moterys išlieka vaisingos praktiškai iki pat mirties ir paskutinius davo kūdikius pagimdo būdamos jau septintame dešimtmetyje. Įsivaizduojate, ką tokio vaisingumo priežasčių išaiškinimas reikštų vakarietiškam pasauliui, kur, jei neklystu, kas penkta pora yra nevaisinga? Daugiau jokių hormonų ir dirbtinių apvaisinimų! Nerealūs pinigai ir nerealus pelnas. Bet ar viskas taip paprasta? Kodėl vis dėlto mirė trijų vaikų tėvas, mokslininkas Anders? Ką iš tikrųjų tiria Swenson ir kas dalyvauja jos tyrimuose? Knyga, kelianti ir kai kuriuos medicinos etikos klausimus, nagrinėjanti žmogiškumo, prisirišimo, tikslo siekimo temas, bet bent kol kas, sakau, gi neskaičiau kitų knygų, už šią knygą nestatyčiau, kaip už laimėtoją, nors kaip atostogų skaitymams, tai pats tas.

O lentynoje jau keletą metų manęs laukia šios autorės Bel Canto. Lygtais yra išleista lietuviškai. Tikiuosi artimiausiu metu paskaityti.

This slideshow requires JavaScript.

Girl in Hyacinth Blue

Paprastai gan uždaras pagyvenęs matematikas pasikviečia savo kolegą dailės mokytoją į svečius parodyti paveislą. Jis teigia, kad nuostabaus grožio kūrinys, neįtikėtina,  bet yra vienas iš dingusių vieno žymiausių olandų tapytojų  Jan Vermeer paveikslų Girl in Hyacinth Blue. Kolega įspėja šeimininką, kad yra galybė Vermeer paveikslų kopijų, ši – tikriausiai tobula kopija. Bet kodėl jis neparodo paveikslo ekspertams? Tuo labiau, jei tai originalas, iš kur jis jį gavo? Kodėl laiko užrakinęs ir niekam nerodo?

Kokia yra paveikslo istorija? Ar jam lemta būti slepiamam vien dėl to, kad jo parodymas pasauliui reikštų tėvo, kuris antrojo pasaulinio karo metais buvo nacis, išdavystę? Iš kur tėvas jį gavo? Susan Vreeland sukuria visą neegzistuojančio paveikslo istoriją, jo kelionę iš rankų į rankas, abejones apie jo autentiškumą iki pat paveikslo sukūrimo momento. Kas toji mergina paveiksle? Ką ji galvojo pozuodama? Ką išgyveno dailininkas?

Įtraukianti įdomi istorija. Žinoma, skaitant pirmiausia norisi išvysti tą užburiantį paveikslą, tačiau, deja, jis yra autorės fantazijos vaisius. Tiesa, pagooglinus, tokį paveikslą išmeta, tačiau jis yra tik bandymas atvaizduoti tai, ką autorė aprašo knygoje, kiek supratau, paveikslas buvo sukurtas filmui, pastatytam pagal knygą.

Įsivaizduojamas paveikslas