Nuostabi! Visiems rekomenduoju. Kaip gi kitaip, jei vienintelė iki vėlumos (22 h) per ilgajį šventinį savaitgalį veikianti parduotuvė yra knygynas! Ilgai rinkausi prieš kelionę, kokią knygą vešiuosi skaityti – nebuvo net kada atsiversti. Perskaičiau vieną vienintelę – smagią ir linksmą – apie islandus.
Ir neatsilaikiau prieš mažutėlę gražutėlę – atsiminimui apie Islandiją. N’ice land, kaip kad Islandiją vadina knygos apie islandus autorė Alda Sigmunsdottir.
Iš audible.com parsisiunčiau pabandymui Mary Higgins Clark knygą Two Little Girls in Blue, mačiau, kad Alma Littera išvertus šį pavadinimą kaip “Nors tavo akys jos nemato”. Tiesą sakant, vertimą atpažinau tik iš viršelio su dviem mergaitėm, nes kaip matai, nelabai kitaip kaip atpažinsi. Na, paklausiau aš tos knygos gal kokią valandą ir, nors ir kažkiek ir įdomu, kaip ten viskas baigsis, bet ne tiek, kad norėčiau toliau klausyti, kažkaip labai jau man visa istorija primena serialą, kuriame tampomasi pirmyn atgal ir įtampa kuriama dirbtinai, tad, metu į šali šitą savo pažintį – neturiu laiko tokiems skaitymams. Šiemet tikriausiai bus rekordiniai metai neperskaitytų knygų…
Jei internete į paieškos laukelį įvesite “balti dantys”, gausite daugybę gražių dantų paveikslėlių ir nė vieno Zadie Smith knygos viršelio. Ieškojau baltų dantų, nes šiandien knygyne baisiausiai apsidžiaugiau pamačius, kad “White Teeth” jau išversta ir dar Gabrielės Galiūtės, taip kad gali įvykti toks įvykis, kad imsiu ir skaitysiu knygą antrą kartą tik jau ne originalo kalba. Vienintelis minusas, kad bent jau knygyne knyga žiaurokai kainuoja, tad belieka tik keliauti į leidyklos knygynėlį ir mėgautis superine knyga.
Mes savo įspūdžius jau aprašeme čia ir jau taip seniai, kad net nustebau, kai pamačiau, kad seno įrašo pabaiga tokia pati kaip šio pradžia.
Daug geros ir įdomios informacijos viename. Tokia ši knyga, kurią tikrai su pasimegavimu perskaičiau, nors kaip jau kažkada minėjau su negrožinės literatūros knygom manęs didelė draugystė nesieja – man jos patinka, bet sunkiai skaitau tokias. Šita tikrai gerai pagauna ir įtraukia kaip koks geras trileris. Tikrai.
Žodžiu, knygoje yra namas, name yra kambariai, koridoriai, laiptai, veisiasi baldai, rakandai, tapetai ir visokie kitokie įvairiausi naudingi ir nenaudingi daiktai, galiausiai juose gyvena žmonės, suaugę ir vaikai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, šeimininkai ir tarnai (kurie, beje, sužinojau, senovėje galėjo miegoti su šeimininku vienoje lovoje (OMG), na, kojūgalyje, arba ant žemės šalia lovos, kuri irgi, jeigu ką, prabangos reikalas, todėl neveltui Šekspyras buvo ypatingai dosnus palikimu lovą palikdamas žmonai). Mažai temų knygai? Galima pridėti visą su namais susijusią pasaulio istoriją – pradedant tuo, ko Kolumbas plaukė į Indiją (ir nelabai pataikė) ir baigiant Anglijos sodininkais genijais, ir visais kitais atsitiktiniais ir neatsitiktiniais genijais, savo išradimais palengvinusiais mūsų šiandieninį gyvenimą.
Tiesa pasakius, visą laiką skaitydama galvojau, kokia laimė gyventi šiais laikais, ir kaip galbūt po kelių šimtų metų gyvenanti karta galvos, kaip klaikiai mūsų karta gyveno ir kaip mes galėjome būti tokie kvaili ir nieko nesuprasti, na, kaip kad dabar galvojame, kaip buvo galima gydytojams nesiplauti rankų ar operuoti šimtą ligonių su nedezinfekuotais instrumentais (aha, apie tai irgi yra parašyta), o paskui ligoniui mirus diagnozuoti, kad mirė nuo blogo (prikvėpuoto) oro.
Čia dar rasite kanalizacijos, elektros lemputės, kulinarijos, baldų ir visokių kitokių istorijų. Vienintelis knygos minusas – verkiant reikia iliustracijų. Daugelį minimų pastatų, žmonių, baldų, sodų galima ir šiandien pamatyti, todėl galima nufotografuoti ir įdėti mielam skaitytojui į knygą (įdomu, ar originalas iliustruotas, ar ne). Tada mielam skaitytojui nereikės googlinti. Žodžiu, knyga visiems smalsučiams, imkit ir skaitykit.
Reklamą iš prieš kiek laiko pateikto klausimo sukūrė agenrtūra Saatchi&Saatchi. Keletas kitų šios ir Tita Milan agentūros reklamos gabaliukų:
‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!
Interviu su poetu, vertėju ir skaitytoju Marium Buroku:
Dabar klausau Ken Follet “Fall of Giants”. Ken Follet knygos yra vienos geriausių klausyti – ir įdomios, ir nepersunkios – jau trečią jo knygą “klausau”. Prisijunk ir tu! Parašyk komentaruose, ką dabar skaitai ir kodėl labai norėtum (jei nori nelabai, tai teks apsimesti) paklausyti knygos kartu su manim. Šalia manęs sėdėti nereikės, nes CD knygą knygų žiurkės atsiųs tau dovanų ir, kol aš klausysiu važiuodama į darbą, tu irgi galėsi klausyti važiuodama/as namo, valgydama/as ar gulėdama/as vonioj. Pažiūrėsim, kas greičiau perklausys.
Vakar gavau tokį klausimą: kas čia reklamuojama? Ar atspėsite?
Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.
Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.
Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?
Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.
Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.
Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:
Nicola Barker, The Yips (Fourth Estate)
Ned Beauman, The Teleportation Accident (Sceptre)
André Brink, Philida (Harvill Secker)
Tan Twan Eng, The Garden of Evening Mists (Myrmidon Books)
Michael Frayn, Skios (Faber & Faber)
Rachel Joyce, The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry (Doubleday)
Deborah Levy, Swimming Home (And Other Stories)
Hilary Mantel, Bring up the Bodies (Fourth Estate)
Alison Moore, The Lighthouse (Salt)
Will Self, Umbrella (Bloomsbury)
Jeet Thayil, Narcopolis (Faber & Faber)
Sam Thompson, Communion Town (Fourth Estate)
Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?
Ačiū mūsų ištikimai gerbėjai Kristinai!
Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?
audible.com turiu vieną kreditą vienai knygai pirkti. Neįtikėtina, bet niekaip nesugebu to kredito išleisti, gal kas kokią gerą rekomandaciją?
Trys krūmuose pasislėpusios lentos byloja, kad šiame name gyveno Balys Sruoga, Vincas Krėvė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Gerai, kad vasarą laikraščiai neturi apie ką rašyti, tai ima ir parašo kokių įdomių straipsnių, pvz., šeštadienio “Vilniaus diena” parašė apie Tauro gatvės 10 namo gyventojus. Už kletos dienų bus galima paskaityti archyve.
knyguziurkes.com 