Puikiųjų stirninų mirtis, nors ne, apie žuvis

Švelni knyga. Kai skaičiau, vis galvojau apie savo vaikystės žuvis. Kaip su pusbroliais keliaudavom prie tvenkinio kaime ir žvejodavom karosiukus su meškerėm iš lazdyno šakos. Žuvis parnešdavom senelio katinam. Dar galvojau apie Hemingvėjaus senį ir jūrą, ir kaip šia knyga turėtų mėgautis koks užkietėjęs žvejys, kuris galbūt niekada nemokėjo išsireikšti ir papasakoti, ką jam ta žvejyba reiškia ir kokius jausmus sukelia. Šita knyga – žvejų knyga. Ir dar meilės – tėvams, broliams, gimtai šaliai, jos upėms ir, aišku, žuvims. Lengvai susiskaitė ir paliko tokį švelnumo ir ramybės jausmą, kurį net sunku apsakyti. Jei norit daugiau, pasiskaitykit interviu su rašytoju čia ir recenziją čia.

Mažas būsimasis rašytojas. Tiems kas skaitys knygą, supras, apie ką ši nuotrauka 🙂

“Patys puikiausi žmonės yra patys kukliausi. Tik kvailiams ir dvasios skurdžiams būtina kalbėti apie save, kad patys sau atrodytų didesni”.

Ota Pavel

Persepolis

Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.

Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.

“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.

Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.

Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.

 

Pagal knygą yra sukurtas filmukas.

Knygos autorė

Gilead

Dar nėra taip buvę, kad nerašyčiau apie knygą, kurią perklausiau/perskaičiau. O dabar ėmiau ir nerašiau, nes nežinojau, ką rašyti.  Net atsiverčiau ir dar kartą perskaičiau, ką apie šitą knygą parašė Giedrė. Ir vis tiek nežinojau, ką rašyti. Ir nusprendžiau, kad perklausiau ne vietoj ir ne laiku. Ir bus tikriausiai labai retas atvejis, kai skaitysiu knygą antrą kartą. Iš tikro, perklausius vėl jungiau pirmą skyrių ir pradėjau klausyt iš naujo. Nes iš tikro, tai lėta knyga ir su ja skubėti nevalia, o aš klausiau lėkdama, maldamasi ir visai nemedituodama. O dabar noriu paimti pačią tikriausią popierinę ir perskaityti dar kartą, o iš tikro pirmą. Audio nebuvo geras pasirinkimas. Eisiu belstis į vonią. Tuk tuk tuk

Patriotinė kelionė

Nuostabi! Visiems rekomenduoju. Kaip gi kitaip, jei vienintelė iki vėlumos (22 h) per ilgajį šventinį savaitgalį veikianti parduotuvė yra knygynas! Ilgai rinkausi prieš kelionę, kokią knygą vešiuosi skaityti – nebuvo net kada atsiversti. Perskaičiau vieną vienintelę – smagią ir linksmą – apie islandus.

Ir neatsilaikiau prieš mažutėlę gražutėlę – atsiminimui  apie Islandiją. N’ice land, kaip kad Islandiją vadina knygos apie islandus autorė Alda Sigmunsdottir.

Neskaitau

Iš audible.com parsisiunčiau pabandymui Mary Higgins Clark knygą Two Little Girls in Blue, mačiau, kad Alma Littera išvertus šį pavadinimą kaip “Nors tavo akys jos nemato”. Tiesą sakant, vertimą atpažinau tik iš viršelio su dviem mergaitėm, nes kaip matai, nelabai kitaip kaip atpažinsi. Na, paklausiau aš tos knygos gal kokią valandą ir, nors ir kažkiek ir  įdomu, kaip ten viskas baigsis, bet ne tiek, kad norėčiau toliau klausyti, kažkaip labai jau man visa istorija primena serialą, kuriame tampomasi pirmyn atgal ir įtampa kuriama dirbtinai, tad, metu į šali šitą savo pažintį – neturiu laiko tokiems skaitymams. Šiemet tikriausiai bus rekordiniai metai neperskaitytų knygų…

Čia ne odontologijos kabineto reklama

Jei internete į paieškos laukelį įvesite “balti dantys”, gausite daugybę gražių dantų paveikslėlių ir nė vieno Zadie Smith knygos viršelio. Ieškojau baltų dantų, nes šiandien knygyne baisiausiai apsidžiaugiau pamačius, kad “White Teeth” jau išversta ir dar Gabrielės Galiūtės, taip kad gali įvykti toks įvykis, kad imsiu ir skaitysiu knygą antrą kartą tik jau ne originalo kalba. Vienintelis minusas, kad bent jau knygyne knyga žiaurokai kainuoja, tad belieka tik keliauti į leidyklos knygynėlį ir mėgautis superine knyga.

Mes savo įspūdžius jau aprašeme čia ir jau taip seniai, kad net nustebau, kai pamačiau, kad seno įrašo pabaiga tokia pati kaip šio pradžia.

Namie

Daug geros ir įdomios informacijos viename. Tokia ši knyga, kurią tikrai su pasimegavimu perskaičiau, nors kaip jau kažkada minėjau su negrožinės literatūros knygom manęs didelė draugystė nesieja – man jos patinka, bet sunkiai skaitau tokias. Šita tikrai gerai pagauna ir įtraukia kaip koks geras trileris. Tikrai.

Žodžiu, knygoje yra namas, name yra kambariai, koridoriai, laiptai, veisiasi baldai, rakandai, tapetai ir visokie kitokie įvairiausi naudingi ir nenaudingi daiktai, galiausiai juose gyvena žmonės, suaugę ir vaikai, turtingi ir vargšai, jauni ir seni, šeimininkai ir tarnai (kurie, beje, sužinojau, senovėje galėjo miegoti su šeimininku vienoje lovoje (OMG), na, kojūgalyje, arba ant žemės šalia lovos, kuri irgi, jeigu ką, prabangos reikalas, todėl neveltui Šekspyras buvo ypatingai dosnus palikimu lovą palikdamas žmonai). Mažai temų knygai? Galima pridėti visą su namais susijusią pasaulio istoriją – pradedant tuo, ko Kolumbas plaukė į Indiją (ir nelabai pataikė) ir baigiant Anglijos sodininkais genijais, ir visais kitais atsitiktiniais ir neatsitiktiniais genijais, savo išradimais palengvinusiais mūsų šiandieninį gyvenimą.

Tiesa pasakius, visą laiką skaitydama galvojau, kokia laimė gyventi šiais laikais, ir kaip galbūt po kelių šimtų metų gyvenanti karta galvos, kaip klaikiai mūsų karta gyveno ir kaip mes galėjome būti tokie kvaili ir nieko nesuprasti, na, kaip kad dabar galvojame, kaip buvo galima gydytojams nesiplauti rankų ar operuoti šimtą ligonių su nedezinfekuotais instrumentais (aha, apie tai irgi yra parašyta), o paskui ligoniui mirus diagnozuoti, kad mirė nuo blogo (prikvėpuoto) oro.

Čia dar rasite kanalizacijos, elektros lemputės, kulinarijos, baldų ir visokių kitokių istorijų. Vienintelis knygos minusas – verkiant reikia iliustracijų. Daugelį minimų pastatų, žmonių, baldų, sodų galima ir šiandien pamatyti, todėl galima nufotografuoti ir įdėti mielam skaitytojui į knygą (įdomu, ar originalas iliustruotas, ar ne). Tada mielam skaitytojui nereikės googlinti. Žodžiu, knyga visiems smalsučiams, imkit ir skaitykit.

O dabar reklama

Reklamą iš prieš kiek laiko pateikto klausimo sukūrė agenrtūra Saatchi&Saatchi. Keletas kitų šios ir Tita Milan agentūros reklamos gabaliukų:

This slideshow requires JavaScript.

Listening

‘Listening’ – būdavo tokia anglų kalbos užduotis mokykloj. Giedre, atsimeni, kaip klausėme kažkokios istorijos apie Milo? Tokia įdomi buvo, bet taip ir nebaigėm klausyti. O gal pabaigėm, tik aš neatsimenu? Dabar tai prašau Metsuge atsiųsti mums į mūsų pašto adresą savo tikrą adresą, kad turėčiau kur siųsti knygą – 14 valandų ilgumo Listening pamoką. Malonaus!

Klausyk su manim

Dabar klausau Ken Follet “Fall of Giants”. Ken Follet knygos yra vienos geriausių klausyti – ir įdomios, ir nepersunkios – jau trečią jo knygą “klausau”. Prisijunk ir tu! Parašyk komentaruose, ką dabar skaitai ir kodėl labai norėtum (jei nori nelabai, tai teks apsimesti) paklausyti knygos kartu su manim. Šalia manęs sėdėti nereikės, nes CD knygą knygų žiurkės atsiųs tau dovanų ir, kol aš klausysiu važiuodama į darbą, tu irgi galėsi klausyti važiuodama/as namo, valgydama/as ar gulėdama/as vonioj. Pažiūrėsim, kas greičiau perklausys.