Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

“Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.