Metų knygos rinkimai – vėl ir vėl

Šiemet man atrodo kaip niekad juokingi (kiekvienais metais juokingi, nes balsuoti galima neturint nė mažiausio supratimo, kas per knygos), nes realiai eilinis skaitytojas, įtariu, neturės nė mažiausio supratimo apie tas knygas ir jų autorius. Šiemet ne tik kad nelabai ten aš autorių žinau… Na,  žinau, žinau,  A.Šlepiką, kurio po Sandros Bernotaitės recenzijos kažkaip nenoriu net imt į rankas, na, dar žinau Kajoką, net turiu kokį porą neskaitytų knygų, Lalagės net negalvoju skaityti, nes nenoriu pasijausti “neintelektualė”, nes, kiek supratau iš recenzijų, tik tokie įsikerta į knygą (arba apsimeta įsikirtę). Vienintelis dalykas kritęs į akis –  viršeliai nominuotų knygų gal neblogi, ką žinau.

Tokia mano minčių kratalynė pažvelgus į sąrašą. Nors geriau nebūsiu burbeklė, kadangi rytoj rinkimai, ir aš visus skatinu eiti balsuoti ir nesiskųsti, kad nėra už ką, tai ir čia tik galiu pasakyti – ta pačia proga eikite ir prabalsuokite. 🙂

http://metuknygosrinkimai.skaitymometai.lt/index.php?-960579756

Valio apelsinams

Šiais metais Orange premijai, kuri skiriama moters parašytai knygai (čia taip paprastai tariant), grėsė išnykimas, nes premija neteko savo finansuotojo. Labai nusiminiau, nes Orange premija man patinka, nes ji ne tokia jau rimta, kaip koks Booker, kurio kartais neįmanoma įskaityti, o be to – moterų. Mmm. O šiandien gavau gerą naujieną, nes pasirodo premija ir toliau egzistuos, kadangi buvo surinkta pakankamai privačių lėšų, kad ji nenumirtų. Jėga. Gera žinia dienos pabaigai! Straipsniukas čia.

My Tiny Wife

Knyga, Giedrės įdėta man į kelionę traukiniu. Būtina perskaityti, nes kitos šio autoriaus knygos pavadinimas All My Friends Are Superheroes jau tapo mano leksikos dalimi.

O ši knyga – tai pasaka suaugėliams. Žodžiu, vieną paprastą dieną banke įvyksta ginkluotas apiplėšimas, tik kaukėtas plėšikas neima banko pinigų, o iš visų tuo metu aptarnavimo salėje buvusių žmonių paima po patį brangiausią tuo metu turimą daiktą. Vienam tai sužadėtuvių žiedas, kitam nuotrauka, trečiam raktas. Išeidamas vagis pasako, kad dabar jis pavagė 51% šioje salėje buvusių sielos (gyvybiškai svarbus vienas procentas, nes vien dėl jo sielos lieka mažiau nei pusė) ir jei per tam tikrą laiką jie nesugebės tos sielos regeneruoti, papraščiausiai mirs.

Tai štai viena moteriškė, pasakotojo žmona, ima nesustabdomai mažėti. Kas atsitinka su kitais stovėjusiais eilėje (eilę matai piešinyje – knyga iliustruota), neišduosiu, nes tiek ten tos knygutės. Žodžiu, nelaimėliai turi susivokti savo gyvenime, suprasti pasakos moralą, kad išsigelbėtų ir mes galėtume skaityti apie laimingą pabaigą. Ar visi tokie greiti, ar visi tokie protingi?…

Dramblių prižiūrėtojų vaikai

Kai gavau knygų dovanų iš Tyto Albos, užsiminiau, kad kai perskaitysim knygas, tai padovanosim savo blogo skaitytojams, bet, žinot, kai tik pradėjau skaityti šitą knygą, iš karto pradėjau rašyti atsiprašymo pastraipą, kad, atleiskite, mielieji, bet aš “Dramblių prižiūrėtojų vaikus” labai egoistiškai noriu turėti savo lentynoje ir visokie ankčiau minėti pažadai tik kažkam prisisapnavo. Tai va, knygą skolinu ir niekam neatiduodu, taip ir susitarkim.

P.Hoeg esu skaičiusi “Panelės Smilos sniego jausmą”, savu laiku ji buvo beveik kultinė knyga, kaip ir visos tuo metu leistos Tyto Albos knygos, kurias realiai galėjom skolintis vieni iš kitų, bet, ne, kiekvienas norėjo asmeninės spalvotų viršelių rikiuotės namuose. Šios dvi knygos yra dvi priešngybės – pagal Panelę Smilą aš buvau nusiteikusi šaltam šiaurės tamsumui ir nevilčiai, bet Drambliai yra visai kitokie. Jie kažkokie pilni magiškos vasaros šviesos, gudrių vaikų (lyg iš Astridos Lindgren knygų) ir jei kartais vietoje ir būdavo nelabai reali, tas nerealumas buvo visiškai skaniai ir vietoje pateiktas, o kai aš jau tokia įsijautusi ir apsvaigusi, tai man egistuoja viskas – nuo žalių Allende knygose minimų plaukų iki Marquez veikėjų žengimo tiesiai į dangų.

Tai būtent šitoji knyga, kurią skaičiau važiuodama traukinyje su Giedre, vis juokiausi ir skaičiau juoką sukėlusias pastraipas, kad šioji nelaikytų manęs visai kvaištelėjusia.

Visiškai nerašysiu apie ką knyga, užtenka parašyti, kad ji sukėle vien gerus (beveik, apie nelabai gersu parašysiu vėliau) jausmus, aš buvau paskendusi – ko daugiau reikia norėti. Kadangi norėjau knygą palikti Giedrei, tai net nusifotografavau, kai kurias patikiusias vietas, kad galėčiau pacituoti bloge, kai rašysiu įrašą. Knygoje labai gražūs šeimos vaikų santykiai – tokia vienybė, susiklausymas ir meilė (visi tėvai norėtų, kad vaikai taip bendrautų tarpusavyje) bei subtilus viso to aprašymas. Patiko. Labai.

***

“Gal sakysite, nieko čia ypatinga, trečdalis visų žmonių yra palikti. Žemės gyventojus sudaro vienas trečdalis tokių, kurie ilgisi tų, kurie juos paliko, kitas trečdalis, kurie ilgisi to, kurio dar nesurado, ir paskutinis trečdalis, kurie turi tokį, kurio papraščiausiai nevertina, kol juos palieka, ir tada jie staiga atsiduria pirmajame trečdalyje.”

“Taigi akimirką stovime visiškoje tyloje. Ir jos klausomės. Nors ji, žinoma, neskleidžia jokio garso. Čia kaip laiminga vaikystė. Nereikia apie ją galvoti, nes tada ją prarasi. Reikia tiesiog klausytis. To, kas neturi jokio garso.”

“Didžiausia ir labiausiai paplitusi iš visų religijų vis tiek yra ir bus pasitenkinimas savimi.”

“Žmonės, kurie apgaudinėja kitus, paprastai turi žavesio. Tačiau tie, kurie apgaudinėja save…”

P.S. apie beveik vien gerus jausmus – keliose vietose laaabai užkliuvo vertimas. Erzinančiai. Būdavo, skaitau pastaipą kartą- nieko nesuprantu, skaitau kitą – nu gal čia tą norėta pasakyti, ar aną. Kai perskaičiau Giedrei ji pastebėjo skandinavišką sakinio konstrukciją – taigi, vietomis buvo patingėta išversti ne pažodžiui, o pagal prasmę, pvz., gal kas galėtumet man pasakyti, ką reiškia: “Tiltė, Baskeris ir aš suremiame galvas, nelieka nė akmens ant akmens”? gal net knygą padovanočiau, jei paaiškintumėt ;).

N16. Apie gyvenimą, kuris pilnas ir meilės, ir š…

Kadangi knygų pavadinimų mugėje dažniausiai nesuprasdavau, tai dažnai imdavau ir tiesiog vartydavau, ypač vaikų lietarūtos stenduose. Radau porą tokių gyvenimiškų, sakyčiau, knygų. Viena apie meilę, šios knygos viršelį lyg ir fotografavau, bet nerandu, o kita apie š.. tiesiogine žodžio prasme. Abi knygos labai tiesioginės visokia prasme ir tuo mane labai žavi. Tikrai norėčiau abi perskaityti, nes pavyzdžiui, iki B.Bryson knygos “Namie” apie kanalizaciją ir kitokius dalykus beveik iš viso nieko neusimaniau, o čia – su visomis iliustracijomis. Įspėju, jautrių nervų žmonėms toliau nežiūrėti ir be reikalo nesinervuoti.

Love is…

 

Love is….

 

Love is….

 

Šūdukų knyga

 

Tokie tualetai būdavo ir vis dar yra

 

Beveik South Park’o kalėdinis kaksis
no comments

GKM 5

Nerealusis Colm Toibin. Nekantrauju paskaityti jo knygas
Sutikome ir tokių damų
Mugėje buvo galima pasidaryti pečių ir kojų masažą – juk kalnus nupirktų knygų tampyti yra labai sunku…
John Boyne, knygos The Boy in the Striped Pijamas autorius. Labai labai simpatiškas
Rūta Šepetys

 

GKM 4

 

Beveik turizmo mugė
The Secret Scripture autorius Sebastian Barry
Pasak Giedrės – labiausiai įdegęs Švedijos autorius 🙂
Knygų stoveliai
Užrašinės
Knygos gali būti išdėliotos tiesiog ant palečių

GKM 3

Tiesioginė piešimo transliacija
Įvairių kalbėtojų gailma klausytis ir šitaip
Personažai
neHolivudinis Snieguolės leidimas
Knyga apie berniuką, kuris norėjo būti Šv.Liucija – tik Švedijoj
Siena, kurioje gali parašyti, ko norėtum prieš mirtį – buvo labai įvairių variantų
Aprenk Strindbergą
Šitas stendas su senais pašto ženklais man labai patiko
Kėdė
Pabėgęs iš knygos

GKM 2

Toliau bandau sukelti nuotraukas iš Goteburgo knygų muges:

Vienas iš skandinaviškai gražių stendų
Tas pats dar kartą
Caras Putinas knygos autorė savo knygos net neplanuoja leisti Rusijoje. Dėl savo pačios saugumo ir dėl to, kad rusai nieko naujo knygoje neras…
Baltarusijos stende sėdėjom ant tokių kėdučių
Ingrid Betancourt knyga jau mano iPode
Kaip Giedre ir minejo, sedejome tiesiog po kojomis
Dar vienas stendas
Nors Egmont ir nėra nuostabiausia leidykla, jų plakatas fainas

Nemesis

Vėl Philip Roth knyga. Įdomiausi, kad įvairiuose šaltiniuosi ji nurodoma kaip knyga numeris 29 arba 30, arba 31, kai daug prirašyta, niekas nebesuskaičiuoja.

Knyga yra vienos vasaros paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metai Amerikoje, vienas jaunuolis negali eiti į kariuomenę dėl blogo regėjimo, dėl to labai graužiasi. Vasarai įsidarbina vaikų žaidimų aikštelės direktorium, organizuoja žaidimus, prižiūri vaikus. Tuo pat metu mieste įvyksta poliomielito protrūkis. Vakcina nuo poliomielito buvo išrasta tik apie 1960 m., todėl susirgusiųjų laukia trys keliai /atsiprašau, rašau ne su savo kompu, tai nerandu normalių skyrybos ženklų/ jei būsi pakankamai laimingas, gausi tik lengvą ligos formą, persirgsi ir viskas, bet gali atsitikti ir taip, gan dažnai, kad liksi suparaližuotas arba, iš viso, per porą dienų atsisveikinsi su šiuo pasauliu.

Iš žaidimų aikštelės dėl ligos ar tėvų baimės dinsgtantys vaikai, didžiulė įtampa, nesaugumas, nes net normaliai nežinoma, kaip liga plinta. Staga Cantorą (čia tas vaikinas) jo mergina pakviečia atvykti vadovauti vaikų grupei į stovyklą už miesto, gamtoje, toli nuo ligos, kuri, deja, grėsminga ir suaugusiems. Kiek pasikankinęs tarp galimybės būti su mylimąja ir atsakomybe už mieste liekančius vaikus, Cantor vis dėlto pasirenka buvimą šalia mylimosios. Atvažiuoja į stovyklą ir visai netrukus joje vaikai pradeda sirgit poliomielitu. Kas dėl to kaltas? Kas atnešė ligą į stovyklą? Kas dar susirgs, kas liks poliomielito sudarkytas, kaip pakryps visa istorija?

Įdomiausia knygoj galbūt tai, kad visą istoriją pasakoja ne pagrindinis jos veikėjas, bet kažkas iš šalies. Kas per pasakotojas išaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

Šiaip  nepasakyčiau, kad  knyga man būtų įstrigusi. Nors kritikų ji dažniausiai giriama, man didelio įspūdžio nepadarė, ir aš net nustebau, kad ji yra viena iš vėliausiai išleistų PR kūrinių. Žinoma, pasakojimui, kūrinio struktūrai gal ir neprikiši, klausytis būdavo įdomu ir niekur nuo teksto nenuskrajodavau, bet vis tiek, kažko labai ypatingo,  to kas užburia knygoje aš neradau, todėl cituoju čia labai taiklias eilutes:

For, at the deepest level, Nemesis is not really about Cantor’s war with polio but his war with himself: the war between a man’s idea of duty and decency and the shirking of this for the facilitation of his more immediate happiness.

The only way to save a remnant of his honour was in denying himself everything he had ever wanted for himself.” This is the true emotional core of the novel. And this is the subject, above all others, that most galvanises Roth’s genius: a man divided against himself.

GKM (tekstas)

Paskutinėm dienom pykstuos su blogu, kuris man neleidžia nei nuotraukų padėlioti, nei šiaip ką įdomaus nuveikti. Šitas postas jau vieną kartą dingo, tai nežinau, kaip man pasiseks čia jį atgaivinti. Kaip nors trumpai. Po šių eilučių bus nuotraukos, kurios realiai priklauso šitam postui, o abu kartu viename niekaip netelpa ir aš pamažu netenku kantrybės, urzgiu ir keikiuos, ir t.t. Įspūdžiai linkę blėsti, tai skubu rašyt.

Žodžiu, Goteburgo knygų mugėj man tikriausiai nelabai pasisekė dėl to, kad šių metų tema buvo “Nordic literature”, o tai reiškia, kad visokių anglakalbių buvo nedaug, bet nesiskundžiu, nes ir tų užteko, nes realiai mugėje buvome tik vieną dieną. Skirtumas nuo lietuviškos mugės yra toks, kad į visokius didelius susitikimus ir seminarus reikia pirkti atskirą bilietą, kuris biškį skandinaviškai kainuoja, tai mes tokio neturėjom, be to, nelabai ir būtume turėjusios laiko ilgai sėdėti susitikimuose. Taip kad mėgaukimės nerealiai nebrangiais Vilniaus mugės abonentiniais ir vienkartiniais bilietais, su kuriais galime eiti kur tik panorėję. Štai Vilniaus abonentinis kainuoja 25 lt., o Goteburgo keturių dienų su seminarais – 2,200 SEK, net neversiu į litus. Beje, visokios mokymo ir nemokymo įstaigos, aišku, bibliotekininkams būtent tokius auksinius abonentus ir nuperka.

O šiaip nebloga ta mūsų Vilniaus mugė. Ir dydis panašus, na, aišku, žvaigždės tokio kalibro kaip Goteburge pas mus būna retos, jei iš viso būna, o be to, ten kažkaip niekas jų neužgula kaip pas mus, vien Wassmo reikia prisiminti Vilniuje koks anšlagas buvo. O čia tai neseniai mano skaitytos/klausytos “The Secret Scripture” autorius Sebastian Barry sėdėjo per rankos atstumą, buvo galima prieit ir pakalbint, ir autografą nesigrūdant gauti, tik ta drąsuolė, apie kurią čia Giedrė rašė, to visai nesitikėjo ir savo drąsos visiems tiems dalykams nebuvo pasirezervavusi. Be to, visiškai paprastai gavom autografą iš airio Colm Toibin (viena iš mugės potemių buvo airių literatūra), o dar gi mugėj svečiavos paskutinis Nobelio premijos laureatas, o ir ankčiau minėtieji su Costa ir kitom premijom vyrukai ne iš kelmo spirti. Iš viso žvaigždėm pasijutom, kai iš Giedrės vardo lietuvybę užuodusi Rūta Šepetys užsinorėjo su ‘žvaigždėm’ nusifotkint. Va taip.

Žodžiu, moralas toksai – mylėkim ir džiaukimės savo muge, ji faina, suprantamų renginių pilna (aš turiu omeny kalbą) ir t.t.

Kas man labai patiko Goteburge, kad jei jau pokalbis su autorium vyksta anglų kalba, tai niekas jo neverčia, nes visi supranta (ir jauni, ir seni), kas suteikia labai daug malonumo, nes pokalbis labai aktyvus ir gyvas, ir nereikia juoktis du kartus. Ir nors jis būna iki 30 min, autorius tikrai spėja daugiau pasakyti, nei per valandą Vilniuje. Be to, moderatoriai būna tikrai gerai pasiruošę ir neina moderuoti va bank, kaip kartais atsitinka pas mus. Yra tekę girdėti visokių pamekenimų ir išankstinių nusistatymų, kuriuos vargšas autorius visokiais būdais stengias paneigti, tik kad jam niekas neleidžia.

Dar norėjau paminėti stendus, kurie labai daug kur visai paprastučiai, bet turi tokio skandinaviško šarmo arba tokių nuostabių skandinaviškų detalių, matysis iš nuotraukų, kurias įkelsiu vėliau.

Žodžiu, kelionė buvo nuostabi, patirtis įdomi, ačiū Giedrei už nuostabią draugiją ir kantrybę. Leidyklos, prašom išduoti Vilniaus knygų mugės datas, kad Giedrė turėtų laiko susikaupti ir nusipirkti pigius bilietus į Vilnių. Atsakomajam pasimatymui. Tiesa, aš vakarinių skaitymų ir rytinių voliojimųsi lovoje pažadėti negaliu 🙂