Atvirukas iš Ukrainos
Author: kzL
‘Keliaujanti knyga’ Kopenhagoje
Viešinam gražų projektą
Vasario 16-ąją Kopenhagoje pasklis lietuviškas žodis!
Šiemet kaip ne keista daugybė organizacijų prisijungia prie vasario 16-osios minėjimo. Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjunga šia proga žada surengti chorinio kalbėjimo manifestą, o kauniečiai planuoja didžiules eitynes. Tuo tarpu Danijos Karalystės lietuvių jaunimo bendrija pristatys “Keliaujančios knygos” projektą, kurio tikslas supažindinti Kopenhagos gyventojus su lietuvių rašytojų kūriniais.
Šiuo projektu jaunimas mėgins prisiminti 1864 – 1901 metus, kuomet vyko žūtbūtinė lietuvių kova už gimtąjį žodį ir egzistenciją. Tada kovoti su lietuviškos spaudos draudimu pasiryžo daugiau nei 2000 knygnešių. Dabar šią Lietuvos istorijos atkarpą kiekvienas prisimena kupinas susižavėjimo ir susidomėjimo.
Šiandien galime būti dėkingi knygnešiams, o gal likimui, kad galime skaityti, ką tik norime šimtais kalbų, tačiau labai dažnai tam neatrandame laiko. Pasiklydę rutinoje žmonės pamiršta knygų galią ir vertę.
Jaunieji išeiviai pokštaudami save vadina “naujųjų laikų knygnešiais”. Galbūt šiek tiek kitokiais, nes jiems nereikia bijoti žandarų, tačiau jų misija panaši. Ir tebūnie tai protestas prieš skubančią vartotojišką imperiją, kurioje nyksta žmogaus asmenybė.
Todėl šių metų vasario 16-tą dieną į Kopenhagos visuomenines erdves bus paleistos 8 lietuvių autorių knygos išverstos į anglų kalbą, tačiau tikimasi kad šis projektas bus tęstinis ir prie jo prisijungs daugiau lietuvių autorių ir leidyklų.
Pagrindinė projekto mintis – palikti knygą netikėtoje viešoje vietoje, kur knygą gali atrasti ir pasiimti bet kas. Juk ne veltui sakoma, kad kartais ne žmonės renkasi knygas, o knygos išsirenka savo skaitytoją. Vėliau iš perskaičiusio knygą žmogaus tikimasi, kad jis jos kelionės neužbaigs savo dulkėtoje knygų lentynoje, o perleis tą knygą kitam pašaliečiui.
Pirmosios į Kopenhagos gatves iškeliaus Rūta Šepetys “Tarp pilkų debesų”, modernios prozos lietuvių moterų rinkinys “No men, No cry”, fotoalbumas “An Echo of Vilnius”, Laimos Vincės kūrinys “Lenin’s Head on a Platter” ir kitos knygos iš Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos bei Books from Lithuania organizacijos.
Neoficialiai “Keliaujančios knygos” projektas buvo pradėtas š. m. sausio 22-ą dieną Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Danijoje metu. Susitikime su Danijos lietuvių jaunimo organizacijos (LYS) atstovais buvo pristatytas projektas ir įteikta pirmoji “Keliaujanti knyga”.
Danijos lietuvių jaunimas tikisi, kad šios knygos taps puikiomis palydovėmis kelionėse ir mielomis kompanijonėmis prie puodelio arbatos, bet kuriam užsieniečiui. O taip pat supažindins užsieniečius su kitokia, tikrąją ir gražiąja Lietuva. Kaip patys projekto organizatoriai sakė “Kol tu dar nepriklausai televizijos ir kibernetinio pasaulio zombiams, tol tavo mintys yra pabudusios ir siela gyva.”
Literatūrinis žemėlapis
The Human Stain
Kas čia, Philip Roth knygų iššūkis? Visų Pilypo knygų? Dabar – 4 iš 31. Iš tikrųjų, “Nemesis” nelikau labai sužavėta, bent jau iš pradžių, bet ta knyga man vis dar sukasi galvoje, pavyzdžiui, tik dabar žiūrėdama į geltoną šios knygos viršelį, sugalvojau, koks jis į temą, nors skaitant galvojau, kad jis man toks blankus ir neišraiškingas. Paprastos ir neįsimenančios knygos gi tiesiog dingta iš galvos, o Pilypas mane tikriausiai užkerėjo, kad nepaliauju apie jį galvojus.
Ne visada pasidomiu knyga iš anksto prieš skaitydama, tai taip ir gaunasi, kad iš alia trilogijos, kurią sudaro “Amerikietiška pastoralė“, “I Married a Communist” ir “The Human Stain”, ėmiau vidurinę ir praleidau. Na, tiek jau to. Kadangi P.Roth knygas man galvoje reikia subrandinti, tai net dabar nežinau, kaip apie “The Human Stain” parašyti. Gal tiek – labai patiko, labiau nei “Nemesis” (o “Nemesis” dabar patinka labiau, nei tada, kai perskaičiau). Norisi ir parekomenduoti ir neišduoti knygos siužeto, kaip čia išsisukti?
Coleman Silk iš Athena koledžo dekano (nežinau, ar čia tiksliai verčiu tas pareigas) pareigų buvo atleistas už rasizmą. Jo paskaitų nelankančius studentus jis pavadino “spooks”. Žodžių, kurių tiesioginė prasmė yra “vaiduoklis”, o netiesioginė – įžeidi afroamerikiečiams. Atrodo, kas čia tokio nuostabaus, jei ne tai, kad pats “rasistas” yra juodaodis, kaip čia pasakius, juodaodis savo krauju ir kilme, nes jo paties oda kaip juodaodžio yra labai šviesi ir jis apsimeta juodaodžiu nesantis. Jis apsimeta žydu. Neblogai, ane? Apie jo kilmę žino tik jo šeima, kurios jis išsižadėjo prieš vesdamas baltaodę merginą, su kuria susilaukė keturių vaikų – su siaubu prieš kiekvieno vaiko gimimą galvodamas apie laukiamą prisipažinimą. Ar teks Coleman’ui prisipažinti?
Dar nusprendžiau, kad šio autoriaus knygų daugiau neklausysiu, nes klausyti jis vis dėlto man yra per sunkus. P.Roth knygose man reikia su grįžti atgal, prisiminti ir pasitikslinti, o audio knygoj tiesiog negali lengvai surasti tos specifinės pastraipos ar knygos vietos. O dabar manęs jau laukia knygos ekranizacija.
Kas nori?
Kartais mane apima visiškas išprotėjimas dėl knygų. Kaip kitaip pavadinti tai, kad Hilary Mantel knygos “Wolf Hall” aš turiu popierini variantą, tada turiu elektroninį audio variantą ir dar netyčia nusipirktą abridged CD variantą. O smagiausia, kad ta knyga man visai net nepatinka, aš jos kol kas nebaigiau skaityti ir artimiausiu metu neplanuoju baigti. Todėl galvoju, gal būtų norinčių gauti dovanų tą CD variantą, kad jis man namuose nebadytų akių ir neprimintų apie crazy išlaidavimą. Norintieji prašom apsireikšti komentaruose.
Gudrioji nuodų virėja
Jei nebūčiau žinojus autoriaus, tai niekada knygos tokiu viršeliu nebūčiau paėmus į rankas. Nu, kas per viršelis – katastrofa kažkokia. Tingiu ieškoti, bet įtariu, kad leidyklos “Pasviręs pasaulis” tikriausiai seniai nebėr ant šios žemės…
Taigi, po Tess Gerritsen baisybių norėjau kažko lengvo. Nerealiai pasirinkau. Vėl žmogužudystes! Tiesa, šį kartą vykdomas lengvai ir šmaikščiai, net pelnytai už “geros” suomių bobutės kankinimus. O veiksmas visas dėstomas tokiu stilium, labai panašiai kaip Jonas Jonassen “Šimtametyje” – na, nutinka viskas kažkaip netikėtai ir lengvai, ir vėl sukasi pasaulis.
Pagal aprašymą ant knygos viršelio tikėjausi, kad visos žmogžudystės įvyks greitai, nes paprastai ant viršelio aprašoma knygos pradžios intriga, tai laukiau vis laukiau, kada pagaliau čia visi numirs. Pasirodo, kad ant viršelio žodis žodin perrašyta knygos pabaiga. Totaliai nesąmonė, todėl siūlyčiau planuojantiems knygą skaityti, jokiais būdais neskaityti jokių užrašų ant viršelio, išskyrus pavadinimą.
(Ačiū Novum už nuorodą į suomišką viršelį).
Body Double arba Dvynės
Truputį pasiruošiu knygų mugės svečiam, kad nebūčiau visai iš medžio iškritusi. Kadangi nelabai turiu noro tokias knygas pirkti, sėkmingai pasiskolinau. Ir suskaičiau per savaitgalį. Taip jau būna su tokiom knygom, galima ir naktį nepamiegoti, juk svargiausia sužinoti, kas toliau, kas toliau, ilgi pameditavimai (kol pamiršti, apie ką knyga) čia netinka.
Šis detektyvas man patiko. Gerai, kad skaičiau originalo kalba ir koks blogas vertimas manęs neerazino ir neatitraukinėjo nuo veiksmo. Bet, o dieve, kaip aš pavargau nuo visų tų baisumų, kaulų ir lavonų. Vien nuo prologo silpna darosi, o kuo toliau tuo geriau – dvi dienos su skerdžiamom nėščiosiom man yra daugiau nei reikia. Juk sakiau, kad aš baisiausiai į viską įsijaučiu ir galvoju, o jei čia būtų mano draugė, vaikas ir panašiai. Siaubas. Man smegenys neišneša, kaip Tess Gerritsen ištisai gyvena su savo veikėjais, varto juos iš visų pusių ir eina su jais miegoti (galvoje, aišku).
Knygoje buvo kelios silpnesnės vietos, man nelabai patiko kiek užtempta pabaiga, jau kai baigės, tai norėjos, kad baigtųs, na, bet autorei nesinorėjo, tai perskaičiau dar ten tuos dešimt puslapių. Ir tikrai žinau, kad artimiausiu metu tikrai nenorėsiu su autore turėti nieko bendro. Nes ir taip užtektinai baisu!
Nerealiai realūs pašto ženklai
Noriu namo (ne nAmo, o namO)
Pagal knygos autoriaus aprašymą (rašytojas, dramaturgas, garsus komikas, satyros meistras), tikėjaus, kad čia bus tokia lengva knygelė alia “Man galima, aš žydas”, keliems vakaro pusvalandžiams pasėdėti ar pakikenti – kažkaip šio autoriaus nesuvedžiau su vienu Giedrės jau minėtu Jonas Gardell kūriniu “Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų“. (Beje, knyga yra Giedrės dovana, ačiū dar kartą).
Man galvoj vis sukas trys knygos veikėjai. Vienas iš jų – Ruta. Norinti gražios ir tvarkingos šeimos. Tik ta tvarka ir grožis turi atitikti jos sugalvotą modelį, gražų standartą – geris ir paklusnūs vaikai, geras ir rūpestingas vyras. Tas Rutos noras toks labai svanaudiškas, it tų “aš čia stengiuosi, bandau ir draskausi, jūs visi turite man būti dėkingi”. Šventoji diktatoriaus ir aukos veidu.
Rakelė, Rutos sesuo, nesama meile save apgaudinėjanti, pati save užbūrusi ir pasmerkusi padėties be išeities ratui. Su niekuo nekalbantis švelnusis Danielis, kuriam taip noris paglostyti galvą.
Ši knyga – tai trumputis šeimos pavaikslas. Šeimos, kurioje tikriausiai daugelis iš mūsų gyvenam. Kur daug nepasakytų žodžių ir neparodytų jausmų. Kur lengviau patylėti ir nueiti, nei apkabinti ir paklausti.
Booker International
Philip Roth
“That’s what you’re looking for as a writer when you’re working. You’re looking for your own freedom. To lose your inhibition to delve deep into your memory and experiences and life and then to find the prose that will persuade the reader.”
Philip Roth apie geriausias savo knygas čia.
Ką sudraskys vilkai?
O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?
Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.
Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?
Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?
Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo
Pavyzdys pavadinimo, pro kurį praktiškai neįmanoma praeiti. O dar viršelis! Gerai, bandom labai trumpai:
Knyga skirta:
– visiems norintiems skaniai pažvengti (net ir tiems, kurie žiūrėdami filmus, ar skaitydami knygas garsiai to nedaro)
– nesuprantantiems, kaip idiotai atsiduria politikoje, ir kodėl Birutė Vėsaitė vis dar yra nusišnekėjusi Ūkio (o gal Energetikos?) ministrė
– nori prisiminti XX a. istoriją ir svarbiausius įvykius
– per rimtai žiūri į gyvenimą
– per rimtai žiūri į save
– yra per daug blaivininkai
– galvoja, kad yra padėčių be išeičių
– netiki asmeninių pažinčių galia ir kutūriniais skirtumais
– galvoja, kad gyvenimas baigiasi sulaukus keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau
– ir t.t. ir panašiai.
Rekomenduoju visiems, kuriems reikia atpalaiduoti smegenis nuo sudėtingų ir rimtų dalykų. Labai gera profilaktinė priemonė.
Pasiruošt, dėmesio…
Senis nevėlavo
aš vėluoju pasigirti savo kalėdinėm dovanom. Vieną dovaną kalėdų senis nužiūrėjo iš blogo, o kitą paliko po egle knygyne “Humanitas”. Neblogas senis, blogą skaito.
knyguziurkes.com 