KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!
Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.
The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.
Ar matei filmą Temple Grandin? Man labai labai patiko. Temple yra žymi tuo, kad yra autistė, tačiau begalinės mamos kantrybės ir užsispyrimo dėka, sugebėjo integruotis į visuomenę, išsilavinti ir nerealiai išnaudoti savo “autistines” smegenis, kurios sugeba įsivaizduoti įvairiausius sutvėrimus įvairiausiose situacijose – visas šitas įsivaizdavimas nerealiai pavaizduotas filme.
Kur čia knygos? Viename iš news letter’ių pastebėjau, kad Temple Grandin išleido knygą The Autistic Brain. Galvoju, parekomenduosiu bent jau filmą.
“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”
1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.
Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?
Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).
Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.
Labai geros naujienos! Sandros Bernotaitės knyga “Katė, kurios reikėjo” jau tupi ir laukia skaitytojų Amazonėj. Knygos kaina visai nelietuviška – $4.09. Gali skaityti visi turintys Kindle, iPad, smart phone. Popierinė versija truputį vėluoja, bet čia nieko nuostabaus – susimaišė metų laikuose, juk jau seniai turėjo būti pavasaris, o vis dar ne…
savo gyvenimo draugei ”pasipiršo” sakydamas “to do me the honour of becoming my widow”… Deja, rašytojas serga vėžiu ir skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Tegul būna patys nuostabiausi.
Šiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.
2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.
Knygos herojus
Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.
Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą, matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.
Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.
Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?
Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?
Labai paslaptinga knyga. Skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kaip ją turiu skaityti – kaip grožinės literatūros knygą ar kaip prisiminimus, biografijas. Knyga pilna vaiduokliškų nuotraukų, kurios tampriai supintos su pasakojimu, kad galvoji, na, tikriausiai tikrai įvykę įvykiai yra iliustruojami, o ne iš atsitiktinių nuotraukų sudėliota mozaika apipinta sugalvota istorija.
Perskaityti šitą knygą viliojo recenzija Pinigų kartoje, o taip pat smalsu paskaityti, už ką vertėja Rūta Jonynaitė buvo pasodinta į vertėjos krėslą.
Iš tikrųjų šios knygos skaitymas nebuvo nei nuobodus, nei lėtas, didžiausia problema, su kuria susidurdavau – atsivertus knygą ir pradėjus skaityti, niekaip negalėdavau prisiminti, kurioj vietoj palikau pasakojimą ir apie ką jis buvo, veikėjai man susimaišė ir pradžioj nelabai supratau, kaip jie visi susiję, todėl vis versdavau ir versdavau puslapius atgal, kol galiausiai atsiversdavau kažkurios knygos dalies pradžią ir pradėdavau skaityti nuo pradžių. Taip tikriausiai gaunas, kad knygą perskaičiau porą kartų. Iš tikrųjų gal nebuvau iki galo knygai atsidavus ir nedėjau reikiamų pastangų surišti knygos gijas ar bent laikytis įsikibus pagrindinės minties, kurią labai gražiai jau minėtoje recenzijoje nupasakoja E.B.
Trumpai, tai nėta knyga atostogoms. Galbūt labiau knyga keliems ilgiems vakarams, dūšiai pavirpinti. Dar viena labai išsami recenzija čia.
“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”
Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.
Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.
Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.
Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”
Per neapsižiūrėjimą arba tiesiog apsvaigusį aklumą perkant knygas, nusipirkau sutrumpintą James Patterson The 8th Confession audioknygą. Susipažinau, vadinasi, greituoju būdu. Labai įdomus potyris skaityti sutrumpintą trilerį – viskas vyksta taip greitai, kad nei spėji labai įsitempti, alei išsigąsti. Galiausiai lieka tik kažkoks nesusipratimo jausmas – lyg ne knygą perskaičiau, o tik siužeto santrauką. O kadangi taip jaučiuosi, tai net negaliu pasakyti, ar įdomus trileris, ar nelabai. Net ir knygos pavadinimo esmės nesupratau – tikriausiai nelabai ir galimybės turėjau… Kitą kartą tiesiog reikia atidžiau žiūrėti, ką perku. Bet iš kur man sugalvoti, kad kažkas labai pageidauja pagreitinto trilerio ir kad tokių apskritai būna…
KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!
knyguziurkes.com 