Sesės mergaitė Kalėdoms dovanų gavo knygutę. Turėjo būti smagi knygutė apie tai, kaip mergaitė norėjo sesutės, bet juo toliau skaitė knygutę, tuo baisiau darėsi. Na, jau nuo pat pirmo puslapio nelinksma visai. Taip nelinksma, kad natūraliai akys krypsta į leidyklos, išleidusios knygą, pavadinimą (didžiai nuostabai – “Gimtasis žodis”), o dar didesnė nuostaba, kad knyga išleista Kultūros rėmimo fondui parėmus. Atsiprašau, kokios kultūros? Šablonų, diskriminacijos, seksizmo, isterijų ir visokio kito mėšlo, kurio ir šiaip pilna lietuviškame gyvenime? Viso to, nuo ko, turiu vilties, išsivaduos ateinanti karta. Deja, deja, tikrai ne tokias knygas skaitydama.

Matosi, kad autorė gal ir turėjo gerų intencijų – parodė įvairių gyvenimo situacijų, o bet tačiau, tos istorijos ne tik kad nieko nepamoko, bet ir padaro tokias išvadas, kad tiesiog verčia iš kojų. O ir autorės literatūrinė kalba… Kaip ten A. Užkalnis tokią kalbą vadina? “Supermamyčių?”

Štai mergaitė prašo sesutės, o didžioji realistė mama “netekusi kantrybės, išsitraukdavo iš rankinės ir pademonstruodavo savo tuščią piniginę – patį tikriausią įrodymą, kad jokioms sesutėms nelikę pinigų, nes labai brangiai kainavę pasistatydinti naująjį namą, o dabar reikia daugybės baldų, užuolaidų ir šviestuvų. Ir žaislų! To mamytė nepamiršdavo pridurti, kad Emilija neliktų šeimos išlaidų užribyje (psl.8).” Na, tiesiog citata iš knygos, “Kaip užauginti milionierių?”, ne kitaip. Tikrai labiausiai šešerių metų vaikui rūpi, kiek kainavo tėvų užuolaidos, jei dar maža, pagalvok, kaip brangiai kainuoja vaikai. Šiaip gal pats laikas būtų šešiamečiui pradėti aiškinti, kad vaikų niekas neperka, o gimdo, jei jau tokia realistinė knygutė, kodėl mamytei nepasipasakojus kitokios realybės?

Antras skyrelis, toli ieškoti nereikia. Mama neleidžia draugauti su kaimynų vaikais. Kaip gi būtų galima leisti:

-Reikia vandens, – davė patarimą Rokas. tada Justas nusismaukė NEŠVARIAS kelnytes ir – o siaube! (tikrai, o siaube!) – KAŽKĄ (tikrai gi, ką gi ten kažką, gal ufonautą?) išsitraukęs ėmė leisti į smėlį vandens srovelę.

-Nesisiok į smėlį! – užriko Rokas.

Ir tik tada Emilija suprato, ką darė Justas. Bet čia tikriausiai viską stebėjusi pro virtuvės langą, kaip viesulas į kiemą išlėkė mamytė:

-Kas čia dedasi? – suriko ji, stverdama už pakarpos Justą. – Ką čia darai? – net paraudonavusi šaukė ji, o Justas kaip įmanydamas stengėsi sustabdyti tekančią srovelę ir sugrąžinti į vietą nusmauktas kelnytes.”

Žodžiu, žaisti su neišauklėtais kaimynų vaikais buvo uždrausta, o bet tačiau kokia nelaimė namus aplankė – realizmo pamokėlė tęsiasi: “… tarytum iš dangaus nukrito mažutis tamsus vabaliukas. […] vabalėlį pastebėjo ir mamytė. Ji lyg nukrėsta elektros (koks nuostabus palyginimas) pašoko iš savo vietos ir, nespėjus Emilijai net aiktelėti, prispaudė vabalėlį prie stalo pirštu. […]

-Čia gi utėlė! – beveik klykė mamytė (pamiršo parašyti, kad isterikė mamytė). […]

-Paskambinsiu savo mamai ir paklausiu […]

–  Jokiu būdu, – iš nevilties jau net verkė rankomis mostaguodama mam, – tu negali skambinti savo mamai! Tu negali šitaip su manim pasielgti. Tavo mama pamanys, kad aš visiška nevala ir apsileidėlė.

(Toliau vyksta paieška internete ir gydymas smirdančiais vaistais).

-Ša. Juk nenori, kad nuskustume tavo galvytę plikai? (ramina mamytė, prieš tai savo “gražiuoju” nagu pasklaidžiusi dukrytės plaukus).”

Žodžiu, knygutė net neįpusėjo. Fifačkos mamytės personažas toks nuostabiai pamokantis. Ir jokių užuominų į empatiją, vienišų apleistų vaikų elgesio ir gyvenimo problemas, koks skirtumas, juk jie tik beviltiški mušeikos, nuo kurių reikia laikytis atokiau, toks yra receptas. Svarbiausia yra mamytė, gyvenanti savo pasakų namelyje, kur šviesių rožinių dienų nebetemdys kaimynų vaikai, nes, dėkui dievui,  juos “paėmė globoti valstybė” (taip ir parašyta). Faktas. Ką čia daugiau ir kalbėti, rožinėje svajonių pilyje vaikams taip neatsitinka, tik už tvoros, o kas už tvoros – kam rūpi? Ne knygutės autorei tai jau tikrai.

Liūdniausia – knygos pabaiga, nes autorė pažadėjo tęsinį. Ar gali būti blogesnė naujiena? Gal reikia organizuoti akciją, kad parduotos ir į bibliotekas išvežiotos knygos būtų surinktos ir priduotos į makulatūrą? Kad neskleistų savo nuostabios naujienos? Bus visiems didesnė nauda. O Kultūros rėmimo fondas galėtų sumokėti, kad tik Vilma Isevičiūtė daugiau nieko nerašytų.

Ypatingai “smagu”, kai tinklalapiai net nesigilinę rekomenduoja “gyvai ir šmaikščiai” papasakotą istoriją (pvz.). Šmaikštuoliai.