Author: kzL
Geriau vėliau
nei niekada. Čia apie neperskaitytas knygas. Net jei jos iš vaikų lentynos. Jų neperskaičius jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidusi kažką labai svarbaus, sakyčiau, toks išsilavinimo, minčių ir dar kažko “gap”.
Taigi, nepaprastai smagu, kad dar pernai buvo išleistos dvi nuostabiai gražios knygos (nuostabiai kvepiančios), kurias aš šiais metais garbingai įtrauksiu į perskaitytų knygų sąrašą. Skaityt gali tekti ilgai, nes gi greitis maždaug po vieną skyrių per vakarą, balsu. Bet nuo to tik skaniau, ką?
Pirmoji – L. Frank Baum “Nuostabusis Ozo šalies burtininkas”. Kokios iliustracijos!!!
Antroji – James Matthew Barrie “Piteris Penas”.
“To die will be an awfully big adventure?”
2013 m. skaitymų atspindys
Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).
Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.
Geriausia – Marina Stepnova “Lazario moterys”
Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)
Geros (be tvarkos) (daug!):
Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)
Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)
Lena Eltang “Akmeniniai klevai”
David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)
Madeline Miller “Achilo giesmė”
Gillian Flynn “Gone Girl”
Kate Atkinson “Life after Life”
Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”
Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”
Philip Roth “The Human Stain”
Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”
Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”
Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”
Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”
Iš negrožinių:
Jasper Juul “Your Competent Child”
Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.
Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.
* nuotrauka iš
Donelaičio Metai
Šiandien Kristijonui Donelaičiui sueina 300 m. O aš dar niekada gyvenime taip kultūringai nešvenčiau pirmosios metų dienos. Pats kultūringiausias gimtadienio šventimas irgi. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo minimas Donelaičio gimtadienis ir aš ten buvau. Nieko negėriau, išskyrus J.S.Baco Toccata ir Fugue – į save. Gyvais vargonais girdėjau pirmą kartą – nuostabu! Kazlas skaitė “Metus”. Dar pakalbėjo apie Donelaitį (ne Kazlas, Kuodis). Viskas vyko trumpai, koncentruotai – norėjosi daugiau – tiek Kazlo skaitymų, tiek vargonų.
Su naujais metais. Geresniais, nei praėję.
Gerų autorių, gerų vertimų, gražių viršelių, skanaus knygų kvapo!
Gerų knygų!
Deja vu. Vilnius 1974 – 1990
Knygoje – tarybinis Vilnius, jo buvusio “mero” Algirdo Vileikio akimis, viskas dialogo forma. Daug visokių istorijų apie tai, kaip, kas ir kodėl Vilniuje vyko, atsitiko, kaip buvo visokie reikalai “pramušinėjami”. Viskas su humoru, smagiai, įdomiai.
O miestas taip keičiaisi. Greitai daugelio gamyklų, apie kurias knygoje kalbama net nebeliks ant žemės (ir garbė dievui, kaip sakant). Pvz. – Kuro aparatūros gamyklos vietoje tuoj tuoj bus vien loftai (aš ilgai negalėjau suprasti, kas ta “kuro aparatūra”), ką jau kalbėti apie Šiaurės miestelį, ane? O kaip patikėti, kad į Vilnių atvažiuodavo kosmonautai, o visokie tarybiniai svečiai prašydavo nuvežti prie Aušros vartų ar Katedros.
Taigi, norintiems sužinoti apie XX a. antros pusės Vilnių, pirmiausiai reikia skaityti šitą knygą, o paskui jau Žilinsko “KGB vaikus”.
Keletas tarybinio gyvenimo ypatumų:
Kaip atrodė to meto maisto parduotivės? Mėsos skyriuose dažniausiai gulėdavo tik karvių kanopos ir tešmenys, todėl būdavo populiarus juokas, kad turbūt gyvulius sprogdina, nes parduotuvėse – tik ragai ir nagai (p.88).
***
Kuro aparatūros gamykla gamino degalų siurblius dyzeliniams varikliams. Šią produkciją naudojo visos SSRS traktorių gamyklos.
Šios įmonės darbininkai taip pat nežinodavo, ką gamina. Kartą prieinu prie žmogaus gamykloje ir klausiu: “Ką jūs dirbate?”- “O ką aš žinau?” Klausiu, kokia jo užduotis – pasako, bet kam ta detalė reikalinga, nesupranta. Buvo toks anegdotas. Fabrikas gamina vaikų vežimėlius, darbininkai vagia detales, namie bando surinkti, žiūri – automatas išeina.
***
Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami “Valio!” Nenorėjo rizikuoti ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas kviesti Brežnevą į Lietuvą.
Achilo giesmė
“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).
Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?
Daugiau apie knygą – G. recenzijoje.
Sveikinimai!
Trapi pusiausvyra / A Fine Balance
“…you have to use your failures as stepping stones to success. You have to maintain a fine balance between hope and despair. In the end it’s all a question of balance.”
Neviltinga, bet gera knyga. O gal autorius žiaurus – tiek nelaimių ant kelių žmonių sudėti, net imi galvoti, ar taip gali būti? O gal kalta pati Indija? Po šitos knygos mažiausiai šimtą metų į ten nenorėsiu važiuoti. Baisu nuo visos neteisybės, nelaimių, diskriminacijų, kastų, keršto ir t.t. Net nežinau, tos “fine balance” nelabai ten yra, tik totalus disbalance arba, kaip lietuviškame vertime – trapi pusiausvyra. Labai trapi.
Jaučiuosi kaip princesė ant žirnio – taip norisi geros pabaigos, bent jau viltingos, bet nėra čia tokios. Net prasmingos sakyčiau nėra, tiesiog uždaras ratas iš kurio nelaimėliams nėra jokių šansų išsiveržti. Uždaras ratas – kur pradėjai, ten ir baigsi, dar džiaukis, kad ne blogiau. Bet gal tokia ir yra indiškos knygos idėja? Geresnis gyvenimas tik kitam gyvenime?
Knyga tokia kaip lėtai tekanti upė – daug daug indiškos kasdienybės – diena iš dienos, puslapis po puslapio, sakyčiau pats geriausias vadovėlis apie neturtingo indo gyvenimą. Apie tai, kaip vargšais ir nesvietišku jų skaičiumi manipuliuojama, kaip vakarų pasauliui, mus įskaitant, vaidinama “didžiausia pasaulio demokratija”. Knyga man tarsi “Shantaram” papildymas, tik ne vakariečio, o pačio indo akimis, ir, aišku, “Shantaram” toks trileris, o čia – “Brisiaus galas”.
Draudžiama skaityti visiems, kas romantiškai į Indiją žiūri pro rožinius akinius ir nenori jų nusiimti. Visiems kitiems – must read.
Slumdog millionaire – įžanga prieš skaitant, jei dar nematei.
Sninga
Galybė ir garbė
Knyga minima kaip viena geriausių XX a. knygų. Labai priminė William Faulkner, ne pagal tai, kaip pastaroji “nuplaukus” į minčių srautą, bet labiau pagal bendrą nuotaiką, kažkokią neviltį – nebuvo labai paprasta skaityti. Pačioj pradžioje, net nelabai kabino, atrodo, skaitai skaitai, o apie ką tai nesupranti (kaip ir su WF), kiek taip gali vakare pavargusią galvą kankinti. Be to, reikia žinoti kontekstą, net neįsivaizdavau tokios istorinės situacijos, kad apie 1930 m. vienoje Meksikos valstijų buvo uždraustas katalikų tikėjimas, kunigai papraščiausiai iššaudyti arba apvesdinti.
Ir štai vienas kunigas vis dar slapstosi, bėga nuo persekiotojų, kurie visada lipa jam ant kulnų ir jau tuoj tuoj pagaus ir nušaus, net paraku dvokia. Labai jau žmogiškai nuodėmingas tas kunigas, jei “tėvu” nevadintų, gal net nesugalvotum. Jo paveikslas, jo “išpažintis” sau ir yra knygos centras. Ar jis šventas bažnyčios tarnas, ar girtuoklis sugyvenęs vaiką? Kiek toli nuo vieno iki antro, koks atstumas nuo kunigiškos galybės ir garbės, kai tikintieji bučiuoja tavo ranką, iki visiško nuopolio, kai tenka atimti kaulą iš merdinčio šuns? O kaip toli nuo žemiausio iki atgal? Šitas virsmas ir buvo įspūdingiausia knygos vieta. Labai įtaigi, tikra ir prikaustanti. Juk būna, puolam melsti ir būti žemesni už žolę nelaimėje, ir visus savo pažadus pamirštame, kai juodasis laikotarpis praeina?
1965 m. Graham Greene susitikus su popiežium Paulium VI, šis pasakė: “Mr. Greene, some aspects of your books are certain to offend some Catholics, but you should pay no attention to that.” So true.
Šią knygą gavom kaip dovaną iš leidyklos “Sofoklis”. Manau, kad vienai knygų skaitytojai turėtų labai patikti. Tai jai ir padovanosim. Ievai.
HHhH
Labai keista knyga. Beveik dokumentinė. Net labiau dokumentinė nei grožinė. Su nuolatiniu autoriaus įsiterpimu, kaip būtų galima parašyti, kad žmogus pasakė tą ar aną, pagalvojo vienaip ar kitaip, nors iš tikro tai niekas juk nežino, jei pačio žmogaus nebuvo užrašyta. Toks kuo tiksliau norinčio viską atvaizduoti autoriaus bandymas parašyti istorinį romaną.
Knygoje asakojama apie 1942 m., kai du Čekoslovakijos didvyriai Jan Kubiš ir Jozef Gabčik nužudė vieną iš Hitlerio siaubūnų “šviesiaplaukį žvėrį” Reinhardt Heydrich. Labai dokumentiškai – kas buvo iki tol, kas buvo po to – baisu net pagalvoti, kad karo pabaiga dar buvo labai toli.
Knygą man buvo sunku skaityti, nes tai nėra mano mėgstamas žanras, bet skaičiau su pagarba iki galo. Kaip kad autorius sako, kad parašė ją iš pagarbos drąsiesiems Jan ir Jozef, lyg primindamas, kad tai, ką jie padarė yra prasminga, yra nepamiršta.
Knyga tikrai patiks istorijos mėgėjams.
Ratas
Ką gi, perskaitytas “Ratas”. Pagrindinis skaitymo tikslas buvo įvertinti, ar tikrai knyga yra pavojinga paaugliams. Gal dėl to ir skaičiau iki galo, vis ieškojau to pavojaus. Na gerai, yra truputėlis sekso. Galvojau, kad jei paaugliams negalima skaityti, tai tikriausiai veikėjai iš lovos neišlipa, bet tų sekso scenų gal pora ir jos tikrai neakcentuojamos, tiesiog egzistuoja ir tiek. Nei kas baisaus, nei kas netikroviško.
Dėl savižudybių. Palaukit, gerbiamieji, knygą reikia skaityti. Juk ten ne savižudybės, ten žmogžudystės. Yra skirtumas, ar ne? Tai paaugliams detektyvų gal negalima skaityti, nes ten dar baisesnių istorijų galima rasti.
Dėl pačios knygos. Aišku, ne mano knyga. Tikrų tikriausia paauglių knyga. Tęsinių tikrai neskaitysiu. Bet, galvoju, jei būčiau skaičius kokių dvylikos-trylikos tai su pasičepsėjimu tikriausiai. Visa ta magija, draugystės, mokyklos populiarieji ir atstumtieji, patyčių problema, socialinės problemos (labai švediškos, kažkaip neteko girdėti, kad Lietuvoje paaugliai kokiam socialiniam būste savarankiškai gyventų) būtų fantastiškai susiskaičiusi.
Kelionė į Tandadriką
Labai matematinė Mažojo Princo interpretacija
Kai mirtis nusišalina
Prisipažinsiu, man visi “amžinojo gyvenimo” eliksyrų ieškojimai yra nesuprantami. Nes, kad ir kaip baisu (dabar), man atrodo, kad kažkada aš norėsiu iš čia išeiti. Nes, nepaisant to, kad galbūt kada nors bus keičiami ne tik sudilę sąnariai, bet ir susiraukšlėjęs veidas ar nesusiraukšlėjusios smegenys, man atrodo, kad aš nenorėsiu būti pusiau kiborginė apgailėtinos egzistencijos močiutė patemptu veidu ir pripūstom lūpom (nors čia toli gražu ne baisiausias variantas).
Visi tie svaičiotojai neskaitė Jose Saramago. Mirties nebuvimas gali būti toks pat baisus kaip toks jos buvimas, kaip yra dabar. Tiesiog gal būt per mažai susimąstome apie mirties nebuvimo galimybes ir pasekmes. Pabūk su Jose, pamatysi, jis puikiu, sarkastišku žodžiu tau papasakos. Nebeliks ką pridurti ir nebekils noro mirčiai kaišiot pagalio į ratus. Nebent tada, kai ši per daug įsismagina ir nepaisydama mūsų įsivaizduojamos eilės pasiima ne tuos, kuriems laikas. Bet ar mums žinot? Nebent Jose.
knyguziurkes.com 