Kindle man akivaizdžiai susuko galvą. Iš to didelio pasirinkimo, jau nebežinau, ką ir beskaityti, taip ir gavosi, kad pirma Kindle perskaityta knyga visai net ne grožinė. Tikriausiai niekada nebūčiau skaičiusi šitos knygos, jei ne jos autorius Johnatan Safran Foer, kurį mes su Giedre taip mėgstam. Atsimenu, kai perskaičiau abi knygas, labai laukiau pasirodant trčiosios, bet nusiminiau, nes trečioji buvo visai ne grožinė. Ir štai dabar parsisiunčiau nemokamą knygos pradžią ir kažkaip užsikabliavau skaityti.
Iš tikro, atsimenu dar labai seniai, kai perskaičiau knygos pavadinimą, tai pavarčiau akis, kad, na, ką čia skaitysiu, bus apie vegetarizmą, o aš ne vegertarė. Bet iš tikro kai dabar skaičiau, tai knygoje mačiau daug kitų dalykų, kurie labiau aiškina, kodėl autorius yra vegetaras nei ragina tave būti vegetaru.
Viena iš tokių minčių yra ta, kad kiekvienas mūsų turime galvoje vaizdą, iš kur atsiranda mėsa ant mūsų stalo – na, gal kažkieno močiutė augina porą kiauliaičių tvarte, kas dieną verda jai jovalą, o anūkėliai varomi į pievas jai rauti žolės (čia autobiografiniai motyvai), na, gerai, čia iš idealaus pasaulio, kitas vaizdas gali būti, kad ta kiaulė auga kažkokioje fermoje, kur draugauja su kitomis kiaulėmis (kiaulės, jei dar nežinot, yra tiek pat protingos, o gal protingesnės už daugelį gyvūnų, gal net šunis), turi gardą, kur purvyne gali vartytis ir šildytis saulutėje, na, čia irgi gal neblogai visai, bet taip mes įsivaizduojame atkeliaujant mūsų mėsą. Pasak Foer’io, būtent šitas vaizdas yra išnaudojamas verslininkų (ne ūkininkų, verslininkų), nes Amerikoje (EU negali pasigirti tik truputį geresnėm sąlygom), gyvulių auginimas jau seniai yra nebe “auginimas”, o “gamyba”, ir 99% mėsos yra užauginama factory fermose ir tik 1% mėsos užaugina nepriklausomi ūkininkai. Jau seniai mėsa yra auginama ne maistui, o pelnui uždirbti, o tai lyg ir viską pasako, ar ne? Mėsa tarytum yra pigi, bet tik dėl to, kad joje neįtraukti visi kaštai – oro ir vandens taršos, antibiotikams atsparių bakterijų klestėjimo įtakos žmonėms ir t.t.
Kaip sako autorius, žmonės nenorėtų pamatyti, kaip auginami gyvuliai, kuriuos jie valgo, nes tai labiau primintų siaubo filmą, nei tai, ką mes įsivaizduojame. O be to, jūs nekaip negalėtumėte patekti, nes ten niekas jūsų neįleistų.
Nepaisant to, kad knyga nėra grožinė, J.S.Foer ją parašė visai ne sausai, galbūt dėl to ir užkabino ją skaityt. Foer’is į knygą įdeda daug jausmo ir asmeninės patirties, įterpia pasakojimus apie savo holokaustą išgyvenusią močiutę ir jos požiūrį į maistą (miltų sandėlį rūsyje), apie tai, kaip valgymas kartu yra ir bendravimas, ir kaip jis perduos savo vaikams visiškai kitokį požiūrį į maistą ir tarsi nutrauks šimtmečius besitesusią tradiciją, kaip jo vaikai neparagaus nuostabiausio močiutės ruošto patiekalo ir taip atims (?) iš jų tam tikrą paveldą. Autoriaus knygo pasisako ir fermeris, ir PETA atstovas, ir kiti žmonės, todėl knyga yra kaip diskusija, o ne žaidimas į vienus vartus.
Prieš skaitant šitą knygą yra tiesiog būtina pažiūrėti superinį filmą apie Temple Grandin – kad geriau suprastum ir įsivaizduotum, kad gyvulių auginimas daugeliu atveju nebėra toks, kokį mes įsivaizduojame. Ir jeigu valgome mėsą, gal turėtume išsireikalauti, kad ji būtų tikra mėsa, i me Matrix’oj užkoduota tektūra, skonis ir kvapas.
Foer’is apie savo knygą ir visa kitą čia.
knyguziurkes.com 