Vilko vaikų tragedija man nesuvokiama protu. Nėr tokių žodžių apsakyti siaubą, kurį turėjo išgyventi visiškai maži vaikai, atsidūrę istorijos mėsmalėj. Daugelis Lietuvoje jau skaitė A.Šlepiko “Mano vardas – Marytė“, ši knyga – negrožinė, joje pasakojama kiek kita perspektyva – iš vokiečio istoriko pusės. Pasirodo, kad vilko vaikai, kaip antrojo pasaulinio karo aukos, labai mažai tyrinėti moksliškai. Viena iš priežasčių – apie jų likimą gan vėlai sužinota, juk tragedija ištiko vaikus, kai kuriuos dar visiškai mažylius, pamiršusius, iš kur jie atkeliavo, kas buvo jų tėvai ir kokie buvo jų vardai. Iš kitos pusės, jie gi pralaimėtojų aukos, tiesiog “karo nuostoliai”. Iš tiesų, keista skaityti, kaip karui įsibėgėjus ir net persiritus į antrą pusę, Karaliaučiuje vokiečiai gyveno palyginti ramiai ir nepatirdami nepritekliaus, dažnai užliūliuoti vietinės propagandos apie tai, kaip puikiai sekasi fronte, ir kaip arti pergalė. Žmonės ilgai nesuvokė, kodėl taip staiga reikia trauktis artėjant ruzkiams, neįsivaidavo, kas yra raudonoji orda…

Kadangi vilko vaikų istorija jau buvo žinoma iš knygos ir filmo, labiausiai knygoje mane sukrėtė, kad pasibaigus karui, pavykus surasti giminaičius, tie vaikeliai dažniausiai niekam nebuvo reikalingi. Vieni jų užaugo pritvinkę pykčio ant viso pasaulio (visiškai suprantama, juk jie negavo jokios pagalbos dorotis su savo traumomis), kiti, kuriems galbūt labiau pasisekė, kuriems net Lietuvoje pavyko rasti naujus namus, užaugo dėkodami juos priglaudusiai šaliai ir žmonėms. Siaubinga buvo skaityt, kaip su vaikais elgetaujančioms motinoms tekdavo palikti vaikus, nes šeimos sutikdavo juos priglobt, o suaugusiojo nebuvo kur dėt, net buvo pavojinga jiems padėti dėl gresiančių sovietų represijų. Vaikai, kurie prisiminė, kas tokie esą, kuriems pavyko grįžti, susirasti šeimas Vokietijoje, ne visada buvo laukiami, dažnai buvo nepatogūs, nereikalingi, dažnai atsiradę niekieno nelaukti “papildomi” paveldėtojai. Dažnais atvejais vilko vaikai ir patys norėdavo kuo greičiau viską pamiršti, pradėti gyvenimą iš naujo, dėl to niekam nieko nepasakojo, leido istorijoms grimzti užmarštin.

Dar viena istorija žmonijos gėdos lentai.

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.