Month: November 2025

Diseris

~ kzL ~ Leave a comment

Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.

Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.

Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.

Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.

(Knyga asmeninė, ne dovana).

Mokytojo išpažintis

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Upė

~ kzL ~ Leave a comment

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Tu kažką turi

~ kzL ~ Leave a comment

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”