Day: August 4, 2025

Heknių audinys / Pragaišties naktis

~ kzL ~ Leave a comment

“Seserų varpus” skaičiau kai tik buvo išleista, 2020 metais, jau gerokai laiko praėjo. Nors ir labai patiko, kai išėjo antroji trilogijos dalis, kažkaip vis nesiryžau imti, nes, ai, stora, ai, tos trilogijos dažniausiai būna pirma stipriausia, o ir pirmą reikia pavartyt, prisimint, ir taip toliau. O kai jau trečioji 2025 metais išėjo ir atvažiavo autorius į Knygų mugę, tai iš viso, jau trys, baisu, kiek laiko reikės skaityti, gaunas vos ne 1000 puslapių! Tad nusprendžiau pasiimti atostogoms, kai skaitai ką turi, ir į tave graudžiai nespokso ir nevilioja 2000 knygų lentyna (nežinau, kiek namie knygų, tik spėju, neužtenka kantrybės suskaičiuot iki galo).

Koks geras buvo pasirinkimas, kaip gera man buvo skaityt, kaip patiko, ne tas žodis. “Seserų varpus” prisimenu kaip kiek lėtoką knygą – gražu, bet kartu ir kiek užtęsta vietomis, na, o antroje ir trečioje dalyse jokio lėtumo nebelieka, tik spėt vytis. Be to, didelis malonumas viską skaityti vienu ypu. Buvo gaila, kad pirmoji dalis liko namie ir nebuvo kaip pavartyti ir prisiminti, kas ten kam nutiko ir kodėl.

Labai patiko, kaip gražiai per knygas tęsiamos senosios kaimo bažnyčios linijos – kaip nematomos likimo gijos sieja medinukę su varpais, Heknių seserų audinyje išaustomis vizijomis, Astridos rankų numegztais broliukų megztukais. Vienas svarbus knygos susitikimas gal ir atrodo sunkiai įtikimas, bet ir taip knygoje viskas tarp realybes, sakmės ir pasakos, tai leidau sau tiesiog mėgautis istorija.

Na, o subrendusį kleboną Kajų tiesiog įsimylėjau. Kaip jaunas buvo kvailelis, nesuvokęs medinukės reikšmės ir vertės, taip suaugęs tapo kaimo išminčiumi, atrama ir autoritetu. Toks žmogiškas, toks jaukus, kokia faina jo draugystė su grafiene, ar kas ten toji ponia, mezganti megztinius, buvo. Taip norėjosi apkabinti ištikimąjį Kajų.

Dėkinga autoriui ir už istorinę knygos liniją, man jau nuo Roy Jacobsen knygų įdomus Norvegijos okupacijos laikotarpis, kaip jį išgyveno vietinės šeimos, kaip priešinosi ar kolaboravo, kas vyko pokariu. Taigi, trilogiją rekomenduoju iš visos širdies, ypač pasiilgusiems šeimos sagos ar klasikinio romano. Labiausiai rekomenduoju skaityt visas iš eilės. Jei pirmas dalis skaitėte senokai, bent jau perverskit prisiminimui, nebent turite labai gerą atmintį, ko visai pavydėčiau.

_______

Už knygas dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Nuotrauka iš: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/keliones/norvegijos-vikingu-paveldas-ispudingos-medines-baznycios-1630-1657240

Leviathan

~ kzL ~ Leave a comment

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.

Tuščios spintos

~ kzL ~ Leave a comment

Tiesą pasakius, šitą knygą norėčiau pamiršt. Tik kad nelabia gaunasi. Autorės papasakota istorija įsigraužia į smegenis, erzina, pykdo, nors ir pasakoja visiškai gyvenimišką istoriją, ypač jei iš arčiau pažįstamas pietų europiečių moterų gyvenimas XX a. viduryje (man draugė šiek tiek pasakojo apie savo anytą). O moralas eilinį kartą tas pats – gyventi reikia dėl savęs, o ne dėl diedų. Antruoju atveju, vis tiek liksi su prabėgusiu gyvenimu prie suskilusios geldos, nesvabu, kiek meilės ir atsidavimo sudėta, kiek patylėta, kiek nutylėta ir t.t.

Dora Razarija gali pasilaidot nesulaukus keturiasdešimties. Mirė jos mylimas vyras, tad gedulas savaime suprantamas, o kartu ir visiškas skurdas, nes vyrukas buvęs principingas, orumo sumetimais nė kiek nesistengęs palengvinti šeimos finansinės padėties. Kad būtų linksmiau, Doros anyta vis paėda, kad eik tu dirbt, gi pinigų trūksta, o vyras atgal – o kas vaiką žiūrės, svetimi? Na, tradicinis užsuktas ratelis. O ko gi nepadarysi dėl mylimo vyro. Ta meilė kaip visko pateisinimas – ir neveiklumo, ir skurdo, ir galiausiai šventos neturtingos ramybės, po kuria, pasirodo slepias apgaulė. Na, kaip su mažais vaikais kad būna – kai labai tylu, geriau eit pažiūrėt, kas ten vyksta.

Na, o kas nutinka, kai Dora atsitiesia, užsidirba ir įgauna pasitikėjimo savimi, nepasakosiu, nors galima numanyti, nes ši knyga tikrai ne iš serijos “ilgai ir laimingai”. Stipri knyga, emociškai paspaudžia skaitytoją – sunku išlikt abejinga. Tad jei tokias mėgstat ir ieškot, bus kaip tik.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”