Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.
Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?
Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.
____________________________
Už knygą dėkoju Balto leidybos namams
knyguziurkes.com 