Žemai slėnyje

Naujas Paolo Cogneti knygos vertimas – visiems pasiilgusiems “Aštuonių kalnų” grožio ir nuotaikos. Tiesa, man ši knyga iki pirmtakės netempė, pasirodė ne tokia išbaigta, na ir šiaip trumpesnė, bet vis tiek labai verta paskaityt, nes Cognetti tikrai puikiai valdo žodį, o dar geriau valdo tylą, žvilgnį, nepaisant to, ar tiesus jis, ar nusuktas, išvengtas.

Ši knyga tiesiog pulsuoja testosteronu – absoliučiai vyriška kovos, konkurencijos atmosfera, atrodo net jaučiasi knygos kvapas – alkoholio, prakaito, tepalų, pjuvenų, miško drėgmės, net gamta čia abejinga ir negailestinga – patinų kovos, išgyvenimas, genų perdavimas ir tik numanomas švelnumas.

Moteriška knygos siužeto linija labai nuosaiki, tarsi stebinti vyrišką kovą iš šono, tarsi nujaučianti, kad jos vis tiek nebus atsiklausta, išklausyta, atsižvelgta, bet kartu išliekanti nepriklausoma ir sau ištikima, tarsi stebinti savo pačios kantrybės ir tolerancijos ribas.

Man kiek pritrūko pabaigos, tokia išplaukus kažkokia, bet visa kita – stipriai, mėgstantiems autorių tikrai patiks, o neskaičiusiems, rekomenduoju pabandyt.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Marble Hall Murders

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Patalinės blakės

Toliau skaitau mažųjų kalbų knygas, šį kartą kroatų autorės Martinos Vidaič knyga “Patalinės blakės”, kuri autorei pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją.

Įdomus jausmas perskaičius šią knygą – negaliu pasakyt, kad labai patiko, bet kad nepatiko irgi kažkaip nėra. Tokia banguota – vienos siužetinės linijos atrodo labai vykusios, o kitos tokios lyg ir datemptos, įdomiausia, kad kai apie knygą diskutavom knygų klube, tos vietos, kur man kėlė erzulį ir atrodė labai vadovėlinės-auklėjamosios, kitoms buvo labai į temą ir labai patiko.

Tai viena iš man kliuvusių dalių – architektūra, pagrindinė veikėja yra žymi architektė, maištinga ir norinti projektuoti išskirtinius, su aplinka nesipjaunančius pastatus. Tai viska kaip ir ok, bet man visi pafilosofavimai pasirodė tokie biškį paaugliški ir su per daug patoso – na taip, galiausiai viskas atsiremia į pinigus ir užsakovo norus, apie ką čia purkštaut ir dejuot – geriau filosofuok, kaip viską pasukt, kad perkalbėt ir įtikint, kad tavo mintis geresnė. Dar ir tokia profesinė-meilinė linija su architektūra susieta, ten irgi maždaug noriu myliu negaliu – man ne kaip veikia.

O štai kita siužeto linija, kur ta pačioji protagonistė šnai viską meta, čiumpa bare pirmą pasitaikiusį vyrą ir ant karštųjų išvažiuoja į pabėgimo roud tripą – mane ir įtikino (ir papasakota gerai, ir emocija gerai pagauta), ir patiko. Nes jauti, kad iš nevilties ir vienišumo, ir to pačio savotiško pagrūmojimo pasauliui, tikrai įmanomas toks variantas – lyg rytojaus nebūtų.

Pabėgimas, kuris veda namo, į pasaulį, iš kurio išėjai ir į kurį, deja, sugrįžt nebeįmanoma, nes tavo gyvenimo laikas bėgo paknopstomis, o namie jis sustingęs, ten beveik niekas nesikeitė, išskyrus paliktas skolas, nebaigtus darbus ir įsipareigojimus. Namai, kur esi paprasta kaimo mergiotė, greit nukarūnuojama ir pristatoma prie darbo Kusturicos filmo lygio giminaičių – viskas tikra, apčiuopiama ir gyvenimiška. Ir tas ritualinis namo perstatymas (buvo galima ir be lobio apasieiti, bet oh well) labai gražiai uždaro ratą, nuramina ir suveikia kaip tramplinas šokt atgal į pasaulį.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”.

Baltųjų Karpatų raganos

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti

Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.

Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.

Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.

Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.

Elena žino

Claudia Pineiro kietai pavarė su “Elena žino”. Ši knyga – vienas iš pavyzdžių, kai su visai nedidelės apimties knyga galima labai daug pasakyti. Ir dabar štai sėdžiu ir tik noriu rekomenduot, nes čia ta knyga, kur net nesinori nieko daugiau apie knygą rašyt, nes gera ir tiek.

Bet biškį papasakosiu. Elena gyvena su savo dukra ir viską labai gerai žino – kas gerai, kas negerai, ką dukra sugeba, ko nesugeba, kaip pareguliuot kietiems gyvenimą. Gyvena jos dviese, kartu atostogauja, sėkmingai viena kitą ėda ir gyvena tokiuose įdomiai nesveikuose santykiuose, kai nė vienai nėr gerai, bet klausimas, ar mokėtų gyventi po vieną.

Elena serga. Jai – Parkinsonas, ir kuo toliau tuo blogiau. Reikia vis daugiau dukros pagalbos, kuriuos ji su nemeile motinai suteikia, nors ir yra raginama parapijos kunigo susitaikyti su situacija, nei Rita, nei Elena ligoje “nušvitimo” ir “likimo dovanų” nemato. Elenos kūnas virsta bjauriu, besiseilėjančiu, neįgaliu, neestetišku ir nepaklūstančiu dariniu. Ritai labai sunku. Visiškai suprantama.

Vieną dieną Rita randama bažnyčioje negyva. Ir nors visiems aišku, kas atsitiko, motina negali tuo patikėti, nepalieka policijos ramybėje ir išsiruošia į ligonei veik neįmanomą žygį, tikėdamasi rasti atsakymus į klausimus. Bet randa tik visą pasaulėžiūrą sukrečiančią realybę, kito žmogaus tiesą, kurios niekaip neina išvengti ir paneigti. Visas Elenos žinojimas nueina niekais. Ar ji iš vis dar ką bežino? Ar iš vis įmanoma ką nors žinoti?

Puiki knyga apie motinos ir dukros, ligonio ir slaugančiojo santykius, bažnyčios, visuomenės gviešimąsi moters kūno ir sprendimų apie jos pačios gyvenimą, fasadinius ir tikrus gyvenimus už durų, kančią ir jos ribas, slaugą ir dar milijoną klausimų, kuriuos išsikelia ar apie kuriuos pamąsto sakitydamas skaitytojas. Ir viskas vos dviejuose šimtuose puslapių. Labai rekomenduoju.

Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas

Prezidentinio knygų klubo birželio mėnesio knyga. Klubo skaitytojos suskilo į dvi grupes – “labai labai” (net su paašarojimais) ir “normaliai”. Man labai patiko knygos pradžia, liūdnai šviesi, poetiška, atrodė, kad ir bus tokia gražiai parašyta knyga apie jauniems tėvams gimusį vaiką, kuris serga nepagydoma liga. Iš dalies taip ir yra, bet man pasirodė, kad novelių ir short stories meistrei nepavyko ištempti antros knygos pusės, kurioje kažkaip išgaravo knygos magija, ir ji supaprastėjo iki young adult knygos kategorijos (nenuvertinant kategorijos). Na, ir dviejų iš trijų knygos pabaigų, tikrai nereikėjo. Būtų buvusi graži ir trumpa pabaiga, tiesą sakant, trečiąją tik praverčiau, nebebuvo įdomu skaityt.

O bet tačiau knyga tikrai turi privalumų ir, kaip toks trumpas skaitinys, verta perskaitymo kaip pietų korėjiečių literatūros ir kultūros pavyzdys. Būtent apie tai ir diskutavome klube – kaip toje kutūroje priimamas ištikęs gyvenimas, kaip susitaikoma ir nekvestionuojama, atsiduodama ir pasiduodama vyresnių sprendimams ir gyvenimo vagos pakreipimams, autoritetams ir kitiems reikalams. Taip pat įdomus pasirodė santykis tarp veikėjų savotiško “maištingumo” paauglystėj užnėštėjus, bet kartu kažkokio vangumo, nieko nenorėjimo ir niekuo nesidomėjimo, kažkokio mikso tinginystės, abejingumo ir neaktyvumo. Padiskutavom ir apie Pietų Korėjos sveikatos apsaugos sistemą.

Kad toks neilgas skaitynys, tai jei pateks į rankas – paskaitykit, pasimėgaukit gražiu tekstu (pirmos pusės) – vis tiek praplečia akiratį ir pasaulį.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “baltos lankos”.