“Empūsijui” aptarti man labai norėjos knygų klubo diskusijos – geroje diskusijoje knyga sušvinta kitom spalvom, kitų skaitytojų įžvalgos ir žinios praplečia perspektyvą, padeda sudėti taškus ant i. Vienai skaityti ir su savim diskutuoti šį kartą buvo iššūkis, bet gali būt, kad dabar knyga galvoj marinuosis, brandinsis ir atsiskleis sluoksniais – tokius gabaliukus dabar rankiojuosi goodreadsuose skaitydama kitų įspūdžius. Taip jau matyt man yra su Olgos Tokarczuk knygom – viena įkvepia, kita lieka nesurezonavus ir neatsiskleidus. Šį kartą “Empūsijas” tapo knyga, prie kurios ne visada su džiaugsmu sugrįždavau, kad ir kokia graži knygos kalba, puikus vertimas, o autorės autoritetas – didžiulis ir imponuojantis.
Knygos atmosferaįsiurbia nuo pirmų puslapių – kurortinis miestelis uždarame slėnyje, kur net vėjai neužpučia, keistuolių ligonių grupelė, nuolatos nuklystančių į nesibaigiančias laikmečiui aktualias diskusijas, užaštrintas vietinės grybukų užpiltinės “švermerai”. Ir nuolatinė mirties nuojauta – džiovininkai visi, vis dėlto. Jaunas iš Lvovo atvykęs vaikinas, toks, jausmas, kad visą laiką vaikšto mano įsivaizduojamo knygos kambario pakampėm, kad per daug neatkreiptų į save dėmesio, neužkliūtų ir nesusilauktų komentarų, kurie jo išdavikus jaunus skruostus nupils raudoniu. Na, o visos knygos moterys, išskyrus tik vaikystėje Mečisėliui motiną bandžiusią atstoti auklę – kažkokios išplaukusios, netikros ir užkadrinės – pagal pensiono vyrukų “modernias” pažiūras – dėmesio nevertos nesivaldančios gimdymo mašinos, nevertos teisės nei į savo kūną, nei į sielą. Beje, visos mizoginiškos iš kompanionų lūpų skambančios mintys didžių istorijos vyrų – Richar Wagner, William Butler Yaets, August Strinberg, Zigmund Freud, Charles Darwin, Jean-Paul Sartre ir kitų – tekstų parafrazės. Juos autorė išvardina knygos pabaigoje.
Lėtas kurortinis dienų stūmimas ir ilgos diskusijos sunkiai man skaitės, vis teko savo pabėgusias mintis gaudyt ir grąžint į perskaitytos pastraipos priekį. Smagiausiai skaitės Mečislovo prisiminimai apie vaikystę, santykius su tėvu ir gydymosi istorija, draugystė su Tiliu, na ir visokie kulinariniai nuotykiai. Su haliucinaciniais nuplaukimais ir slankiojimais po palėpes ir prisirišimais prie kėdžių sekės sunkokai. Pabaiga, palygint su visa knyga, pagreitinta tokia, nežinau, ar mane įtikino toks išrišimas. Na, tebūnie. Dedu tašką ir judam toliau.
____________________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

