Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.

Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.

“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.

---

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.