Month: December 2024

2024

~ kzL ~ Leave a comment

Kai verčiu savo užrašų knygelės pirmuosius 2024 metų puslapius, metų pradžioje skaitytos knygos atrodo lyg būtų skaitytos prieš šimtą metų. Jei ne sąrašiukas, tikrai nepasakyčiau, kad čia 2024-ųjų knyga. Bet šiaip tas šimtukas + perskaitytų šiemet tikrai neblogai atrodo. Galvojau, kad bus šiemet trumpas sąrašiukas, bet versdama puslapius matau, kad ir ta gera, ir ana, tai tegul ir būna.

Kuo įdomūs buvo 2024? Antrą kartą dalyvavau “Alma littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoje, ir net turėjom laimėtoją. Šiaip, neišrinkt nugalėtojo tikrai nefaina, toks jausmas, kad visas rašytojų rašymas ir komisijos skaitymas veltui… Taip pat šiemet antrą kartą padėjau išrinkti geriausią Metų balsą Audiotekos.lt premijai laimėti. Laureatė/as bus paskelbtas per Metų knygos apdovanojimus vasario mėnesį. Bookeris kol kas lieka planuose FKŽ2030, nors gal reiktų rimtai siųst žinią kosmosan, nes visai pjauna grybą jie ten.

Šiemet jau nežinau kelintą kartą gyvenau Vilniaus knygų mugėje, kurios visada be galo laukiu. Kuo toliau, tuo daugiau fantastiškų knygų žiurkių per KM ima atostogas ir atostogauja lakstydami tarp knygų ir renginių. Rudenį, kaip atgaiva po ilgos knygų pauzės, ateina Open Books, o vėliau ir jaukusis Paviljono knygų savaitgalis, o į tarpus visi įmanomi ir neįmanomi knygų pristatymai.

Tikra beprotystė, bet knygas skaitau trijuose Knygų klubuose – Prezidentiniam (darbo), atvirame Vilniaus literatūros namų, kuriuose skaitytojas kantriai už rankos vedžioja Dovilė Kuzminskaitė, ir irgi atvirą (jungias visi, kas nori) bei gausiausiai susirenkantį Raros knygų klubą. Rudenį jau atrodė, reiks susidraskyt tarp klubams reikalingų perskaityt knygų kiekio, bet visi trys labai faini, tai draskomės toliau.

Šiemet galiu sakyt, kad išmokau skaityti plonas knygas. Vietoj minties, kad tuoj atsisėsiu ir viens du perskaitysiu, jungiu iš ketvirto antrą bėgį ir skaitau lėtai, neskubėdama ir mėgaudamasi. Net kelios trumpos, apie 200 puslapių knygos šiemet yra tarp geriausių metų knygų.

Šiek tiek knygų žiurkių mėgstamos statistikos. Kaip ir kiekvienais metais, skaičiuoju dvi kategorijas – lietuvių autorių šiemet viena mažiau nei pernai, bet vis tiek neblogai, net trečdalis visų skaitytų – 33. Audio – 24 (pernai 20), matyt, maždaug tiek audioknygų ir yra metų perklausymo riba.  Ukrainiečių autorių knygų skaitymą laikau kž paramos Ukrainai forma: šiemet trys ukrainičių autorių knygos ir ketvirta vis paskaitoma esė knyga – mažoka. Mažokai šiemet ir komiksų/grafinių novelių (4) bet visos puikios.

Taigi – tadam!

Metų geriausios

Grožinė LT – Kotryna Zylė “Mylimi kaulai”

Grožinė ne LT – Ian McEwan “Pamokos” ir Jon Kalman Stefensson “Dangus ir pragaras”

Negrožinė – Alekstandra Kasuba “Tiksintis vaikas”

Pjesė – Serhij Zhadan “Duonos paliaubos”

Metų nustebimas – Diana Kleponė “Kritusių mazgas”.

Labai geros knygos –

Benjamin Myers “Kur susitinka dangus ir jūra”

Tanja Pjankova “Raudonųjų skruzdžių amžius”

Alessandro Barico “Abelis”

Barbara Kingsolver “Demonas Variagalvis”

Paulina Pukytė “Netikras zuikis”

Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė “Meko sodas”

Paul Auster “4 3 2 1”

Margaret Mitchel “Vėjo nublokšti”

Rimantas Kmita “Mano šuniukas mirė”

Joyce Carol Oates “Mes – Malveiniai”

Eshkol Nevo “Trys aukštai”

Paolo Giordano “Tasmanija”

Kazuo Ishiguro “Palaidotas milžinas”

Kerstin Ekman “Virsti vilku”

Georgi Gospodinov “Liūdesio fizika”

Jon Fosse “Baltybė”

Olga Tokarczuk “Dienos namai, nakties namai”

Edith Wharton “Itanas Fromas”

Juhani Karila “Lydekaitės burtai”

Rimantas Kmita “Pietinia kronikas” – antras kartas patiko dar labiau nei pirmas

Alberas Camus “Svetimas”

Deborah Levy “The Cost of Living”

Elizabeth Strout “Tell Me Everything”

Bartosz Polonski “Robčikas”

Trileriai/detektyvai/kriminaliniai romanai – nuostabioji pensininkų miestelio serija

Richard Osman “The Thursday Murder Club”

Richard Osman “The Man Who Died Twice”

Negrožinės:

Richard Osman “The Bullet That Missed”

Richard Osman “The Last Devil to Die”

Gražina K. Sviderskytė “Lituanica. Nematoma pusė”

Laimonas Briedis “Vilnius: savas ir svetimas”

Violeta Tapinienė “Susigrąžinto laiko blyksniai”

Patrick Radden Keefe “Empire of Pain: The Secret History of the Sackler Dynasty”

Ingrida Jakubavičienė “Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”

Štai taip. O kas jūsų geriausia 2024?

Pačių geriausių 2025!

Tiksintis vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelio gailiuosi, kad neprisiruošiau į Aleksandros Kašubos parodą, kai buvo Vilniuje. Na, žinot, kaip ten būna, tuoj, jau eini, o paroda ima ir baigias. Žiauriai gaila. Nes knyga tai nuostabi. Man tai tokia meilės knyga, arba knyga apie meilę, kuri leidžia užaugti dideliems žmonėms – menininkams, mokslininkams, išradėjams. Apie tikėjimą, kad iš to keisto vaiko kažkas bus ir nebijojimo tam vaikui būt keistu savimi, negrūdimo jo į standartą, kas Aleksandros augimo laiku iš vis atrodo kaip stebuklas, kad tokia laisvė buvo palikta mergaitei. Šioje knygoje – neregėta stebuklinga tarpukario Lietuva, kuri per knygas, per Art Deco muziejų, per parodas grįžta į mūsų sąmonę. Labai graži, hipnotizuojančiai intymi knyga apie vaikystę. Labai rekomenduoju.

Lituanica. Nematoma pusė

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.

Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.

Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Turnė

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.

Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.

Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.

Repuota istorija you tube:

“Kruvino pusplyčio paslaptis” https://www.youtube.com/watch?v=CU5jZ4_LEk4

Kitas galit spotify rast. Visai gerai klausos.

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Ką veikti muziejuje

~ kzL ~ Leave a comment

Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.

Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.

Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).

Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.

Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”