Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.