Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.
Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –
“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”
Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:
Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.
Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.
Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.
Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.
________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.
knyguziurkes.com 