Remyga

Šyzovs romans. Arba šyzovs magiška realizma romans.

Kelinta diena suku galvą, ką jis čia su manim padarė ir kaip apie tai papasakoti. Nesitikėjau, kad bus “Pietinia kronikas du”, bet nesitikėjau ir kad skaitysiu ir galvosiu, kad nė velnio nesuprantu, kas knygoje dedas. Labiausiai, žinoma, nesitikėjau, kad čia bus stipraus prieskonio magiško realizmo romanas. Net bijojau, kad čia prisigalvoju nesąmonių, tad prisipažinsiu, pažiūrėjus “Vilniaus lapų” diskusiją apie knygą, nusiraminau, kad viskas ten gerai su tuo mano supratimu. Ta knyga ir magiškasis realizmas, ir pasaka, ir grynuoliška gėrio ir blogio kova.

Kas man yra absoliutus šios knygos arkliukas, ir prisiminimas, kuris liks apie knygą – tai to laikmečio paraštės, žmogus tose paraštėse. Neatsiklausus sugirdytas matricą atskleidžiančią kapsulę ir tyliai stebintis, kaip kažkokia buvusi tvarka slysta į visišką vis greičiau besisukantį chaosą. Nes aprašomasis periodas buvo ne tik Sąjūdžio euforijos, bet is savotiškos beprotystės laikas. Su ufonautais, horoskopais, televizinėmis hipnozėmis, masiniais čakrų atsivėrimais ir pravažiuojančiu geresnio gyvenimo lūkesčių traukiniu, į kurį žūt būt reikia įšokti. Traukiniu, važiuojančiu galutinės stotelės pavadinimu “Lietuva, dėl kurios kovojome” link. Nė velnio nebuvo aišku, kaip ta stotelė atrodo ir kas ten turi būti. Nei tada, nei dabar, nors stotelės pavadinimas ir pasikeitė.

Ir pastatykite į tokią aplinką paprastą vaikiną. Gerietį, kuriam reikėjo išgyventi Afganistane, kuriam išgyvenimas uždėjo nepakeliamą išgyvenusio kaltės naštą ir iš jo ginklo išgritusių gilzių istorijų šleifą. Prisiminiau vieną filmą apie tai, ką karas Čečenijoje padarė iš vieno tokio geriečio. Tikriausiai žmogus tokiom sąlygom arba virsta į sadistą, arba čiuožia į kažkokį paralelinį pasaulį, kaip Remyga. Klaidu ten, gal net per daug man to paralelinio pasaulio buvo šitoj knygoj, liko ir nesuprastų reikalų, manau. Bet gal taip ir reikia skaityt šią knygą, žmogaus, kuriam tikrovė per daug neįtikėtina akimis?

Norėčiau padiskutuoti kokiam knygų klube.

______________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Už dar vieną super viršelį giriu Zigmantą Butautį. Kai gyriau Knygu mugėj, tai liepė parodyt, kurie būtent patiko

Pietinia kronikas

pietinia-kronikas-1-1

Čia, žinokit, yra įvykis Lietuvos padangėje. Šiaulių tai tikrai, nes staiga Šiauliai tapo Lietuvos literatūrine sostine. Aišku, aš čia nusifantazuoju, bet tik dėl to, kad labai noriu pasidžiaugti šita nerealia knyga, kurią galėčiau pavadinti ne tik miesto ir laikmečio kalbos paminklu, Nepriklausomybės aušros paprasto žmogaus kasdienybės atspindžiu, bet ir labai rimta paauglystės ir brendimo kronika, kurią reikia perskaityti visiems tėvams, kurie nebijo žodžio prezervatyvs.

O šiaip tai labai nereali knyga. Aš skaičiau iki išnaktų ir negalėjau sustoti. Ir skaityti tarmišką tekstą man buvo labai lengva, nes jis labai panašus į klaipėdietišką. Aišku, visada atskirsi kalbantį klaipėdietį nuo šiauliečio dėl akcent, bet patį tekstą galima skaityti su klaipėdietiškais kirčiais ir viskas yr normalia. Va, prisimenu,  kaip kankinausi su “Debesų atlaso” lyg ir kuršėniškių tarme parašytais puslapiais. Čia nebuvo nieko panašaus. Kai per sviestą.

Kosmosas tie aprašomi metai buvo, ne kitaip. Atsimenu, kaip laikraščiuose skaitydavom, ar šiąnakt susprogo kas nors, ar ne. Atrodydavo, kad, jei nesprogo, tai kaip ir nieko neįvyko. Ir drabužių spintos – “lūžo” nuo rūbų. Man iš viso atrodo, kad turėjau vienus džinsus ir juodą golfą, ir kažkokį bliuzoną iš Bulgarijos. Dar labai norėjau flanelinių marškinių, bet taip ir nenupirko. Giminių iš Amerikos atsiųstus rūbus gėdindavausi nešioti – per daug išsiskirčiau, nenorėjau, kad kas pavydėtų.

pietnia

Bet Klaipėdoje mes buvome labai “išmanūs” – daugiau turėjom magų, vidiakų, rusiškai įgarsintų videokasečių ir kramtoškės. James Bond su Rodger Moore ir Bruce Lee filmus (kokias 7 kasetes parvežtas “iš jūros”) su daugiabučio kaimynais buvom peržiūrėję kokį 1000 kartų. Per vidiaką, kuris greičiausiai buvo vienintelis laiptinėje, o gal ir visam name. Dabar vaikai taip žiūri į savo telefonus ir iPadus, kaip mes žiūrėdavom vis tą patį filmą diena iš dienos. Neatsimenu, kad kažkas būtų sakęs, kad gana jau. Tikriausiai užtektinai buvome ir lauke.

pie

Žodžiu, tai ne tik autoriaus prisiminimų apie tą laikotarpį knyga, bet ir kiekvieno skaitytojo, kuris tada jau gyveno, prisiminimų knyga. Pabandykit, pamatysit.

Be visų šitų prisiminimų, man labai patiko stebėti Rimo brendimą. Nuo neįtikėtino šešiolikmetiško kvailumo, priklausymo masei, iki išaugimo į kažką panašaus į žmogų su nuomone ir gal net ilgais plaukais. Apie tą homo sapiens skaityti smagu, bet priešistorę skaityti žiauriai linksma. Ištisai juokiaus. Ištisai. Gal net mano sesė juoktųs, čia jau iš viso komplimentas būtų.

Paskaityti būtina. Šiauliečiams – privaloma.

Rimantas Kmita apie slengą.

Rimantas Kmita skaito savo romaną. Apie treningus.

Knygos ištraukos čia.