Pietinia kronikas

Čia, žinokit, yra įvykis Lietuvos padangėje. Šiaulių tai tikrai, nes staiga Šiauliai tapo Lietuvos literatūrine sostine. Aišku, aš čia nusifantazuoju, bet tik dėl to, kad labai noriu pasidžiaugti šita nerealia knyga, kurią galėčiau pavadinti ne tik miesto ir laikmečio kalbos paminklu, Nepriklausomybės aušros paprasto žmogaus kasdienybės atspindžiu, bet ir labai rimta paauglystės ir brendimo kronika, kurią reikia perskaityti visiems tėvams, kurie nebijo žodžio prezervatyvs.

O šiaip tai labai nereali knyga. Aš skaičiau iki išnaktų ir negalėjau sustoti. Ir skaityti tarmišką tekstą man buvo labai lengva, nes jis labai panašus į klaipėdietišką. Aišku, visada atskirsi kalbantį klaipėdietį nuo šiauliečio dėl akcent, bet patį tekstą galima skaityti su klaipėdietiškais kirčiais ir viskas yr normalia. Va, prisimenu,  kaip kankinausi su “Debesų atlaso” lyg ir kuršėniškių tarme parašytais puslapiais. Čia nebuvo nieko panašaus. Kai per sviestą.

Kosmosas tie aprašomi metai buvo, ne kitaip. Atsimenu, kaip laikraščiuose skaitydavom, ar šiąnakt susprogo kas nors, ar ne. Atrodydavo, kad, jei nesprogo, tai kaip ir nieko neįvyko. Ir drabužių spintos – “lūžo” nuo rūbų. Man iš viso atrodo, kad turėjau vienus džinsus ir juodą golfą, ir kažkokį bliuzoną iš Bulgarijos. Dar labai norėjau flanelinių marškinių, bet taip ir nenupirko. Giminių iš Amerikos atsiųstus rūbus gėdindavausi nešioti – per daug išsiskirčiau, nenorėjau, kad kas pavydėtų.

Bet Klaipėdoje mes buvome labai “išmanūs” – daugiau turėjom magų, vidiakų, rusiškai įgarsintų videokasečių ir kramtoškės. James Bond su Rodger Moore ir Bruce Lee filmus (kokias 7 kasetes parvežtas “iš jūros”) su daugiabučio kaimynais buvom peržiūrėję kokį 1000 kartų. Per vidiaką, kuris greičiausiai buvo vienintelis laiptinėje, o gal ir visam name. Dabar vaikai taip žiūri į savo telefonus ir iPadus, kaip mes žiūrėdavom vis tą patį filmą diena iš dienos. Neatsimenu, kad kažkas būtų sakęs, kad gana jau. Tikriausiai užtektinai buvome ir lauke.

Žodžiu, tai ne tik autoriaus prisiminimų apie tą laikotarpį knyga, bet ir kiekvieno skaitytojo, kuris tada jau gyveno, prisiminimų knyga. Pabandykit, pamatysit.

Be visų šitų prisiminimų, man labai patiko stebėti Rimo brendimą. Nuo neįtikėtino šešiolikmetiško kvailumo, priklausymo masei, iki išaugimo į kažką panašaus į žmogų su nuomone ir gal net ilgais plaukais. Apie tą homo sapiens skaityti smagu, bet priešistorę skaityti žiauriai linksma. Ištisai juokiaus. Ištisai. Gal net mano sesė juoktųs, čia jau iš viso komplimentas būtų.

Paskaityti būtina. Šiauliečiams – privaloma.

Rimantas Kmita apie slengą.

Rimantas Kmita skaito savo romaną. Apie treningus.

Knygos ištraukos čia.