Susigundžiau šitą skaityt dėl Gabrieliaus Gracia Marquez, labai įdomu, kas ten jį taip įkvėpė ir užstrigusį kūrybiniam kely išlaisvino. Pasirodo, kad jis buvo užtrigęs šiam pasauly, kuriame tikriausiai nebesutilpo, o Juan Rulfo užrodė slaptas dureles į paralelinį. Ir amžinai būsiu Juanui dėkinga, nes Marquez yra mano numylėtinis, literatūros burtininkas ir magas, kuris labai tiksliai tą magiją sudozuoja. Lygiai tiek, kiek man reikia.

Na, o jo įkvėpėjo magijos man buvo daugoka, eina sau, kaip ten visko tiršta, kaip ten viskas limpa ir visai nebelieka, kuo kvėpuot. Knygoje daug iš vienvaldystės ir galios kylančio žiaurumo, tokia apskritai narkotikų kartelio atmosferos – baimės, nevilties, tamsos. Visko taip prisukta ir apsukta, kad tikrai praradau viltį suvest galus, realiai reiktų iš naujo skaityti, o ir šiaip rekomenduoju perskaity vienu prisėdimu, nes kitaip labai lengva pasimest varduose, tarp gyvų ir mirusių, ir jųjų sąsajų.