Kai knygos viršelis įspėja, kad skaitytojas susidurs su filosofiniu romanu, tai daug su filosofija nesusidūrusi skaitytoja (aš) kiek susigūžia ir knygos imasi nedrąsiai – na, neaišku kaip čia seksis, ar ne bus per sudėtinga ir ar nebus nuobodu, nes, geriau jau sunku, užknisa, bet tik ne nuobodu. Bet verčiant knygos puslapius aiškėja, kad nerimauta be reikalo, gal per labiau filosofines vietas mintys ir pabėga buiteko linkui (kur paprasta), bet minimaliai.

Šios knygos herojus laisvasis mokslininkas filosofas Henris, didingai berašąs “Fiktyviojo žmogaus teoriją”, pats pasirodo besąs biškį fiktyvus – labai susireikšminęs ir iš anksto beskaičiuojąs visas būsimas pajamas iš jo genialaus kūrinio. Vis galvojau, ką man jis čia primena, ogi tokį pat labai svarbų (sau) Ezrą Slefą! Mūsiškis filosofas (spėju, labiau neurodiversiškas nei neurotipiškas) turi visai įdomių idėjų, bet šiaip tai gerokai nutrūkęs nuo pasaulio, o ir šiaip trumpai drūtai tariant, geras sukčius, pilnom kišenėm pasiteisinimų, kad viskas mokslo vardan. Na, ir jo visa filosofinė drąsa ir aukštos materijos išgaruoja, kai tos drąsos prisireikia realiam gyvenime padėti savo vienintelei gyvenime mylėtai moteriai.

Tai rekomenduoju filosofijos neišsigąst, visai smagiai viskas susiskaitė, be to, puiki proga susipažinti su suomių literatūra, beje, autorius 2023 metais buvo atvažiavęs į Paviljoną.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”

Faina vieta apie rašytojo ir skaitytojo santykį:

“…kalbėti apie filosofiją reiškia kalbėti apie skaitymą. Tai turėtų būti laikoma nenuginčijamu pagrindu. Negalima kalbėti apie Huserlį, tik apie Huserlio skaitymą, negalima kalbėti ir apie Leviną arba Spinozą, vien apie Levino ir Spinozos skaitymą. Negalima kalbėti apie tai, ką Platonas rašė, ir juolab, ką Platonas galvojo, nes net ir Platonas negalėjo užrašyti savo minčių taip, kad skaitytojas jas suprastų lygiai taip, kaip jis, ir tai jis pats suprato kuo puikiausiai. Atminčiai tekstai tėra pagalbinės priemonės, sakė Platonas. Turime pamiršti, ką kas nors iš tikrųjų sakė, ir sutelkti visą dėmesį į tai, kaip mums atrodo tai, ką tas kas nors pasakė. Privalom skaityti, privalom tylėdami klausytis, privalom stebėti, kas iškils į paviršių. Privalom susitaikyti su rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimu, kaip tik taip, privalom jį priimti absoliučiai, šimtu procentų ir daugiau, privalom džiaugsmingai jį pasveikinti, garbinti rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimą, nes tai išlaisvina rašytoją nuo kaltės, taip pat ir nuo dirbtinių pastangų likti ištikimam, ir tai atveria neribotą erdvę interpretacijoms ir reinterpretacijoms, o juk jos galų gale ir yra skaitymo esmė. Rašytojas ir skaitytojas stumia vienas kitą kaip du vienodi magnetiniai poliai, kuriuos galima suglausti nebent jėga, o jėga visad reiškia prievartą. Bandymas suprasti tesktą yra prievarta, bandymas suprasti kitą žmogų yra prievarta, ir jeigu žmogus bando suprasti kitą žmogų, tačiau tik prievartauja, nė pats to nepastebėdamas, o viską sugriovęs pasišalina, ir vis vien toliau prievartauja tiek kitus , tiek save, nė pats to nepastebėdamas”.