Month: May 2024

Close to Death

~ kzL ~ 1 Comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

~ kzL ~ Leave a comment

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Vienintelė duktė / Stillborn

~ kzL ~ Leave a comment

Sunku kažkaip papasakoti apie šią knygą neatskleidžiant siužeto, einu pasižiūrėsiu, ką ant lietuviško vertimo leidykla užrašė – na, labai jau apibendrintai ir prėskai, o pirmoji knygos dalis tai taip smūgiuoja, kad nėr net kaip įkvėpt (rekomenduoju tada iš anksto, kaip prieš neriant).

Šioje knygoje dvi gyvenimu besimėgaujančios moterys, kurios nenori nieko bendro gyvenime turėti su vaikais. Natūralu, kad vienai, kaip nesinorėjo, taip ir nesinori, na, o kitai matyt suveikia biologinio laikrodžio žadintuvas ir din din din – ji prisipažįsta draugei, kad bando pastoti (ach, išdavikė, pamano pirmoji durnai tikėdamasi, kad turės daug chebros savo apsisprendime). Knygoje lyg ir pasakojama apie abi moteris, bet, man kažkaip įdomiau buvo antrosios., Alinos, linija. Jei trumpam grįžtant prie pirmosios, tai, ji labai įdomiai įsivelia į savo kaimynės gyvenimą (taip įsivelti tikriausiai tik Meksikoj ir galima, maždaug, pas tave už sienos riksmai, einu pažiūrėti, kas darosi), pagloboja kaimynės sūnų ir pasiaiškina santykius su savo motina. Nieko ypatinga.

O štai antroji pagaliau pastoja ir sulaukia nekokių naujienų – angliškas pavadinimas išduoda, kokių. Ši knygos dalis man ir buvo stipriausia, ir, nepaisant visokių knygos nukrypimų į gegutes ir svetimus lizdus, nelabai paaiškintų pirmosios moters sprendimų neturėti vaikų (man visos šios siužeto linijos jau išskydo ir prašapo), moters, žinančios, kad turės pagimdyti negyvą kūdikį išgyvenimai ir gyvenimas po to, kai kūdikis gimė – pribloškė. Sakyčiau, tokia nelabai literatūroje diskutuota tema, lyg neegziduotų apskritai, tokia nemaloni ir vengiama, tarsi būtų užkrečiama vien žvilgsniu. Bet kartais gyvenimas ištinka ir kažkam tenka tokį išgyventi. Ir manau, kad G.Nettel tikrai pavyko tą nervą užčiuopti. Skaudžiai.

Tai taip kažkaip knygoje gavosi labai didelis kontrastas – kaip aštriai tiksliai papasakojama vieno žmogaus visiška gyvenimo praraja, ir beveik niekuo ypatingai nesiskiriančios moters istorija (na, bet čia gal tik man taip atrodo, kad nieko ypatinga nenorėti vaikų, gal būčiau davatka, vaikų nenorėjimas būtų siaubingiau nei negyvagimis).

Grižtai neskaityti nėščiosioms, jums ir taip baimių pakanka.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.