Gal aš pagaliau radau būdą skaityti noveles? Nepriklausomai nuo knygos storio – šioji galėtų būt vos vienam pavakarojimui – tiesiog neskaityt daug, geriausia – vieną per dieną. Niekas gi neveja ir ne lenktynės. Taigi ir “Mirę irgi šoka” skaičiau lėtai, į tarpus tarp knygų, po kelis ar vos vieną. Tam gal ir kita priežastis buvo – riebios tos novelės tamsos ir nejaukos, net prisiminiau, kad reikia pagaliau kažkaip grįžt prie Lovecrafto, kuris rymo knygų bokšte po poros perskaitytų apsakymų, nes man to poros ir užteko, iki šiol pasivaidena apsakymų vaizdeliai, kad net baisu paskui naktį koją iš lovos iškišt.

Novelių nejauka tikrai jaukiai neapgaubia, labiau gal rodo pirštu ten, kur nelabai noris žiūrėti, gal kažkiek nesmagu, ar net gėda, dar baisu, gresia, maždaug kaip nejauku žiūrėt naktį į mišką ar į juodą vandenį. Panašiai jaučiausi skaitydama Linos Buividavičiūtės “Tamsiuosius amžius”. Bet jei nesmagu žiūrėt, nereiškia, kad neegzistuoja. Labiausiai man novelėse kliuvo pabaigos. Kartais kaip kirviu -paukšt. Žinau, kad su novelėm dažnai taip daro, bet vis tiek erzina. Ypač, kai tekstas labai patinka, o paskui pabaiga tokia užknisanti, alia paslaptinga, atvira, bet man visada atrodo, kad autorius pats nebežino kaip baigt. Tai biškį paerzino, bet vidutiniškai, tikriausiai daraus labai atlaidi.

Bet šiaip man patiko visi tie keisti, friekiški personažai. Jei nepasiruošę į tokius žiūrėt plačiai atmerktom akim, tai geriau eikit pro šalį, kad nereiktų be reikalo piktintis.