Via Negativa

Tokia ok knyga, nepadarė didelio įspūdžio, perklausiau, nebuvo, kad visai neįdomu ir klausėsi neblogai, bet taip va ėmė ir beveik pasimiršo, kas ten buvo. Knyga prasideda kelyje, iš savo parapijos išmestas kunigas gyvena savo mašinoje. Toks visai fainas personažas, kunigas, kuris laikosi dievo įsakymų tiesiogine prasme, kas ne visada patinka pamaldiems parapijiečiams, o bažnytinei valdžiai nepatinka dar labiau (tai ši vieta tokio gerojo maištautojo buvo fainiausia klausyt). Dėl to galiausiai ir atsiduria savo mašinoje, be namų. Na, o keliaudamas jis pergalvoja savo gyvenimą, paklauso išpažinčių, bando ištaisyt kai kuriuos reikalus, kuriuos taisyt ir tvarkyt kartais būna per vėlu.

Džiaugsmo virtuvė. Metai pagal šventąją Hildegardą

Užmačiau “Aukso žuvų” fb, kad šventosios Hildegardos Bingenietės diena yra rugsėjo 18 d. ir susigėdau, kad tiek ilgai tingiu aprašyti knygą. Aišku, galiu apsimest ir sakyt, kad nebuvo laiko, bet iš tikro tai niekaip normaliai nesugalvojau, kaip gražiai parašyti apie gražią knygą.

“Džiaugsmo virtuvė” pirmiausia yra labai labai graži knyga (knygos dizainas – Silvos Jankauskaitės, fotografijos – Gretos Juodžiukynaitės). Ją žiauriai malonu liesti, nes jos labai geras popierius ir fainas kvapas. Ir šiaip ji man skirta akiai paganyti ir paėmus paskaitinėti bet kokioj vietoj. Aš gal panašiai ir dariau – skaičiau šv. Hildegardos istoriją, o kadangi nesu didelė virtuvės mylėtoja, tai visus maisto patarimus tik permečiau akimis, labiau spoksojau į gražias iliustracijas.

Šią knygą skaičiau po Lauren Groff “Matrix“, kuri, žinia, apie tokią kietą vienuolę, kokia buvo ir šventoji Hildegarda, tai man šios abi moterys ir knygos susimaišė ir susiliejo, net sunku atskirti ir neprifantazuoti, kas buvo tikra, o kas prifantazuota, bet vienas labai bendras bruožas – abiejų knygų moterys buvo labai drąsios, labai protingos ir šviesmečiais aplenkusios savo laiką. Man net neįtikėtina atrodo, kokia plonyte linija vaikščiojo šventoji Hildegarda tuometiniame vyrų pasaulyje ir kokios neįprastos tiems laikams turėjo atrodyti visos jos vizijos ir idėjos. Be gero užtarėjo – tiesiu taikymu ant laužo.

Tai mano “Džiaugsmo virtuvė” pateko į gražiausių knygų lentyną (jei ateisit pas mane į svečius, tokios neieškokite, ji – virtuali, mano galvoje). Tai yra puiki dovana (padovanojau mamai, man atrodo, ir draugei – tikrai). Prašom nesijuokt, nes aš tiek knygų dovanoju, kad net padovanoju žmonėm tą pačią knygą du kartus, nes manau, kad jai/jam labai tiks ir patiks). Ši knyga amžina, niekada nepraras savo vertės ir grožio.

Ką veikia Japonija

Andrius Kleiva rašo apie Japoniją, o aš, tikriausiai kaip dauguma skaitytojų, noriu ir svajoju ten nuvažiuoti. Labai sveika paskaityt ir suprast, kad apie Japoniją nieko nesupranti, geriausiu atveju galvoje turi keletą stereotipų, kurie su šalimi nelabai turi nieko. Bet skaitant tokia kelionė tikrai tampa realesnė, Japonija, kad ir labai nedaug, bet priartėja ir tampa apčiuopiamesnė.

Stereotipus labai gerai įvardija viena iš knygos herojų, Lietuvoje gyvenanti japonė Akiko Tutlys: “Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos vaizdų buvo pilna Japonijos televizija, todėl japonų akyse LIetuva vis dar sustojusi ten. Daug kam atrodo, kad Lietuva dar varginga, nors yra priešingai – ji europietiška ir mažai skiriasi nuo kitų Europos šalių. O Lietuvoje daug žmonių mano, kad Japonija labai turtinga, labai technologiškai pažengusi. Trumpai sakant, japonų nuomonė apie Lietuvą ir lietuvių apie Japoniją yra atėjusi iš praeities prieš 30 metų.”

Šiaip tai skaičiau ir stebėjausi, kiek autorius įsigilinęs į aprašomą šalį, na, tikrai pagalvojau, kad nelabai galėčiau tokiomis pačiomis temomis papasakoti apie Lietuvą ir lietuvius, kaip Andrius papasakojo apie Japoniją. O gal tiksliau, čia gyventi ir papasakoti, ką mes darome kitaip yra labai sudėtinga. Turėtų būti lengviau, kai gyveni kitur, tada ir matai, ką žmonės daro kitaip, tada ir lengviau papasakoti. O kitaip tai daro viską – pradedant būsto paieškomis, kraustymųsi, senų namų (senas namas – tas, kuris nebeatitinka saugumo ir techninių reikalavimų, tai “senas” gali būti net 30 metų senumo) griovimu (paskaičius man prieš akis iškilo ir visai kitokia prasme susišvietė Tomoka Shibasaki knyga “Pavasario kiemas“, kuri visa sukasi apie nugriauti ruošiamus namus. Dabar tas griovimas tikrai turi daugiau prasmės nei tada skaitant knygą).

Labai nustebino, kaip svarbu japonams maistas. Kad net iš kelionės sugrįžęs japonas pirmiausia papasakos įspūdžius apie maistą, o tada jau visa kita. Tiesa, man taip ir liko nesuprantama, kaip taip neatostogaudami (atostogaus japonus reikia varu varyti), jie apskritai prisiruošia atvažiuoti iki Europos ar net Lietuvos. Nesuprantu, ar jie po vos ne paros kelionės lėktuvu tik savaitei atskrenda pasiblaškyt ir užsidėt pliusą, kad aplankė šaltos rožinės ar kitos spalvos sriubos šalį?

“Ką veikia Japonija” buvo darbinio knygų klubo knyga, tai jo metu kiek pabambėjom dėl knygos struktūros. Mums pasirodė, kad knygos pradžioje sudėtus interviu reikėjo pamaišyti knygoje, nes kai kurioms skaitytojoms juos nusibodo skaityt ir jau buvo ėmusios vartyt akis ir guostis, kad nuobodu. Na, bet jei nepamaišė autorius, skaitytojai gali pasimaišyt patys. Tiesiog, jei matysit, kad interviu neveža, juos praleiskit ir paskaitykit pabaigoje – nušvis kitoj šviesoj. Beliko dar kartą užsiminti leidyklai, kad pirmoji Andriaus Kleivos knyga yra totaliai deficitinė ir neįmanoma gaut ir knygų žiurkės siūlo daryt crowdfundingą ar preorderingą, kad būtų didesnė motyvacija perleist. Laukiam!

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Momo

“Šiaip laikas eina į tave. Ir kuo daugiau tavyje susikaupia laiko, tuo labiau tu sensti.”

Michaelis Ende ir vėl nustebino! Kokia graži knyga yra “Momo” – dar viena, kurią savo laiku praleidau ir dabar atradau vaikų pagalba. Ende taip gražiai moka iš toli, netiesiogiai pasakoti apie svarbius dalykus ir vertybes, o kokie jo pasakojimai – nuo “Begalinės istorijos” nesiliauju žavėtis jo fantazija. Ši knyga – apie laiką, jo vertę, jo tėkmę.

Momo – vieniša mergaitė, nežinia iš kur atklydusi į miestą. Ja suglaudus pečius rūpinasi visa bendruomenė – tiek vaikai, tiek suaugę. Momo – labai mylima, nes ir pati spinduliuoja meilę, dėmesį ir ramybę, ji traukia ir buria visus aplink save, o šieji mergaitei išsipasakoja iki sielos gelmių, nes būti išklausytiems Momo – tolygu sielą gydantiems vaistams. Visi kartu jie pralaidžia daug malonaus laiko, prie Momo kambarėlio amfiteatro griuvėsiuose visada pilna gyvybės ir judesio. Bet staiga mieste atsiranda Pilkieji ponai, kurie sakosi padedą žmonėms sutaupyti laiko padedant jį į Laiko banką. Tik laikas, deja, taupomas gerų darbų, mielų įpročių ir malonumų sąskaita. Visi miesto gyventojai tampa baisiausiai užsiėmę, vaikai sukišami į įstaigas, kad tėvai galėtų sutaupyti dar daugiau laiko, tik kad nepaisant visko jo vis mažiau ir mažiau, o gyventi vis liūdniau. Tik Momo niekaip laiko taupymui nesiseka sugundyti, kad ir ką Pilkieji ponai jai bežadėtų. Ar pavyks Momo atsilaikyt, o ir kas išgelbės visą miestą ir visą pasaulio laiką?

Štai per tokią istoriją M.Ende kritikuoja vartotojiškumą, nesibaiginatį skubėjimą ir siaubingą užimtumą labai svarbiais reikalais ir darbais. Savo knygoje, išleistoje 19973 metais jis labiausiai liūdi suaugusiųjų ir tikriausiai galim sakyt, kad jam dar pasisekė (numirt 1995 m.). Ką Michaelis pasakytų šiandien, kai dauguma vaikų nebežaidžia kiemuose ir nebemoka gyvai bendrauti ar kalbėti apie kažką kitą, nei kompiuteriniai žaidimai? Ką jis pasakytų apie skrolinimą ir kiūtojimą socialiniuose tinkluose ir gražų instagraminį pasaulį? 1973 m. Ende sugalvotos valandų gelės šiandien kaip užmokestis užšaldytos tūno tiktokų, discordų ir kitų pilkų ponų saugyklose. Ech, Michaeli. Atrodo, mums iš naujo reikia Momo.

Puiki, puiki knyga. Labai rekomenduoju paskaityti kartu su vaikais.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Menininko jaunų dienų portretas

Nors lentynoje turiu popierinę knygą (jau padovanota), kažkaip užsinorėjau šią klausyti audio, kuri nuostabiai įskaityta Pauliaus Markevičiaus. Taip gražiai įskaitė, malonumas ausims buvo pjaunant autostradomis per atostogas. Niekaip neįsivaizdavau, ko iš šios James Joyce knygos galima tikėtis, mažiausiai tikriausiai galvojau, kad tikrai bus gražus, nuoseklus pasakojimas apie airių berniuką, kuris išaugs į pasaulinio garso daug kam neįveikiamą menininką – “Ulisas” apdulkėjęs laukia manęs lentynoje ir net neįsivaizduoju, kada sulauks savo eilės.

Labiausiai iš knygos įsiminė santykio su religija ieškojimas. Apskritai man labai įdomu airių santykis su katalikų bažnyčia. Visos tos vienuolių ir kunigų baisybės, netekėjusių moterų ir našlaičių kankinimas ir išnaudojimas, kuriame baisiausias tas mėgavimasis savo valdžia – kaip visa tai paveikė šią tautą, kuriai religija buvo tokia svarbi anglų priespaudos laikais. Tas ryšys ir įtaka jau atrodo išblėsus, nes kai dabar apie kokias Vėlines pasakoju airiams kolegoms, jie mandagiai kraipo galvas ir stebisi, kokios pas mus religingos šventės.

Menininko portrete daug mažo berniuko pamąstymų susidūrus su kunigų neteisumu internatinėje mokykloje, o vėliau, bręstančio vaikino bandymais savyje išgirsti pašaukimą, įsivaizdavimą, koks būtų gyvenimas po bažnyčios sparnu, ar ten nuėjęs nepasmerktų savęs veidmainystei, nes bažnyčia niekaip neišvaduoja iš kūno geidulių ir fiziologijos. Visi tie pamąstymai ir diskusijos su bendramoksliais ir draugais kartais užsitęsia ir mielam skaitytojui antroje knygos pusėje gali būti sunkoka išlaikyti dėmesį. Tai šitą turint omeny ir reiktų sugalvot, ar imtis knygos, ar ne, nes sakyčiau, tikrai labiau tiks tokiems smalsiems skaitytojams, kurių lentynoj dulka “Ulisas” ir reikia prie jo kažkaip pamažu nukeliaut (čia save guodžiu, jei ką). Savo sesei niekaip nerekomenduočiau, nebent pirmąją dalį, nes jau matau, kaip lieptų savo rekomendacijas susirinkt ir eit lauk iš jos smėlio dėžės.

__________________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju “baltoms lankoms”.

Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas

Botkinas parašė humoristinį romaną, sumaniai įvilkdamas jį į memuarų žanrą. Pagrindinis veikėjas yra pabrėžtinai idiotiškas ir pompastiškas paties autoriaus portretas, ir jis nė akimirką nenustoja mus juokinti. Tyčiojasi iš savęs kiekviename puslapyje, juokelių dozė neįmanomai didelė, dažnai po kandžią repliką vos ne kiekvienoje pastraipoje, ir visos jos kerta, žnybia tam fikciniam autoriaus Aš. Šis personažas yra ir neabejotinai išliks kaip spalvingiausias komiška figūra lieteratūros istorijoje…

Žinoma, ne aš šias vingrybes surašiau. Čia – citata iš knygos. Recencijos ištrauka apie knygos personažo parašytą knygą, kuri ir yra skaitytojo skaitytoma knyga. Žodžiu, skaitytojas skaito knygą, kuri knygoje rašoma – kol neperskaitei, tol neparašyta. Tai kažkaip gaunas, kad skaitytojas skaitydamas tarsi kuria pačią knygą ir šiaip pamažiukais leidžiasi autoriaus įviliojamas į literatūrinį žaidimą, kuriame laksto E.A.Poe juodos katės, veikėjai sielas parduoda Mefistofeliui ir kitaip veliasi į literatūrines peripetijas. Apie pagrindinio veikėjo Humberto Botkino literatūrinę aroganticiją, susireikšminimą ir kitus idiotizmus – atskira istorija (ir aliuzija į literatūrinį snobizmą). Bet svarbiausia, kaip mikliai autorius skaitytoją pavedžioja už nosies – vienas malonumas pasijausti taip suvedžiotai, ypač, kai jau pradedi galvoti, kokias banalybes čia skaitai ir kaip visa tai baigsis.

O baigsis tai gerai – išsišiepus nuo ausies iki ausies (na, nebent esate per daug rimtas (aka susireikšminęs)). Net pirmas knygos sakinys apie humorą: “Yra manančių, kad Ezra Slefas neturi humoro jausmo. Tai visiška netiesa.” Humoras yra šios knygos raktas. O ši citata – Humberto Botkino gyvenimo suvestinė į du sakinius:

“Mano dainelė buvo sudainuota. Liūdna dainelė, ir labai liūdnai sudainuota.”

Visiems, norintiems (-čioms) patirti literatūrinį nuotykį. Bonus’as knygos pabaigoje – knygos, įtakojusios knygą. Į “perskaityti” sąrašą.

Mirę irgi šoka

Gal aš pagaliau radau būdą skaityti noveles? Nepriklausomai nuo knygos storio – šioji galėtų būt vos vienam pavakarojimui – tiesiog neskaityt daug, geriausia – vieną per dieną. Niekas gi neveja ir ne lenktynės. Taigi ir “Mirę irgi šoka” skaičiau lėtai, į tarpus tarp knygų, po kelis ar vos vieną. Tam gal ir kita priežastis buvo – riebios tos novelės tamsos ir nejaukos, net prisiminiau, kad reikia pagaliau kažkaip grįžt prie Lovecrafto, kuris rymo knygų bokšte po poros perskaitytų apsakymų, nes man to poros ir užteko, iki šiol pasivaidena apsakymų vaizdeliai, kad net baisu paskui naktį koją iš lovos iškišt.

Novelių nejauka tikrai jaukiai neapgaubia, labiau gal rodo pirštu ten, kur nelabai noris žiūrėti, gal kažkiek nesmagu, ar net gėda, dar baisu, gresia, maždaug kaip nejauku žiūrėt naktį į mišką ar į juodą vandenį. Panašiai jaučiausi skaitydama Linos Buividavičiūtės “Tamsiuosius amžius”. Bet jei nesmagu žiūrėt, nereiškia, kad neegzistuoja. Labiausiai man novelėse kliuvo pabaigos. Kartais kaip kirviu -paukšt. Žinau, kad su novelėm dažnai taip daro, bet vis tiek erzina. Ypač, kai tekstas labai patinka, o paskui pabaiga tokia užknisanti, alia paslaptinga, atvira, bet man visada atrodo, kad autorius pats nebežino kaip baigt. Tai biškį paerzino, bet vidutiniškai, tikriausiai daraus labai atlaidi.

Bet šiaip man patiko visi tie keisti, friekiški personažai. Jei nepasiruošę į tokius žiūrėt plačiai atmerktom akim, tai geriau eikit pro šalį, kad nereiktų be reikalo piktintis.