Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.