Kerol

Turiu prisipažinti, kad pirmoji knygos pusė mane konkrečiai užknisinėjo. Mano skoniui šiame romane tiesiog yra per daug žodžių – autorė visai neleidžia skaitytojui pačiam kažko sugalvoti – viskas yra tiesiog žodis žodin nupasakojama, jei jau kavalierius pažiūrėjo vienaip ar kitaip, tai būtinai reikia pasakyti, kodėl taip pažiūrėjo, jei Tereza nusiminė, tai va būtent dėl to ar ano. Tekste irgi reikia kartais patylėti, ne tik gyvenime. Tai galima sakyti, kad kantriai skaičiau būtent tam, kad galėčiau apie knygą turėti nuomonę, o kartu ir džiaugiuosi perskaičius, nes ši knyga iš tų, kur kantrybė atsiperka.

O visas nuodėmes atleidžiu už tai, kaip autorė papasakojo jau minėtosios Terezos, labai jaunos merginos, susižavėjusios vyresne dama (tiems laikams jau vos ne pagyvenusia dama, šiems – gyvenimas tik prasideda maždaug), asmenybės lūžį. Labai patikėjau ta knygos vieta ir man ji labai patiko. Maždaug dviejuose trečdaliuose Tereza toks vietoje nenustygstantis šunelis, lekiantis, kurlink švilpteli šeimininkas, knygos pabaigoje išauga į gulbę (nelabia gal vykęs palyginimas, bet toks maždaug jausmas). Nors apskritai, Terezos nuoseklumui vyrų atžvilgiu tikrai negali nieko prikišti. Būdama be šeimos užnugario, ji labai principingai nesikabina vyrams ant kaklo, neišmaino tariamo saugumo ir -ienės statuso, tokio ypatingai svarbaus to laiko visuomenėje, į galimybę gyventi taikoje su savimi ir savo jausmais. Jai čia panašiai, kaip būti ar nebūti.

Taigi, summa summarum, užbaigus knygą mane apėmė kažkoks knyginės pilnatvės jausmas, net pati nustebau, kaip visi užknisinėję reikalai kažkaip nublanko, nuplaukė į antrą planą ir apie knygą liks geri atsiminimai ir įspūdžiai. Dabar jau bus galima ir filmą pažiūrėti. Aišku, kiek gaila, kad skaitant man akyse stovėjo viršelyje minimo filmo veikėjos – nebegalėjau susikurti savo.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”