2022

2022-ieji tapo metais, kuriuos visada prisiminsime, gaila, kad ne dėl pasibaigusios pandemijos, ir ne dėl sugrįžusios knygų mugės. 2022-ieji tapo metais, kai vietoj audio knygų, užmigdavau su Arestovičiaus lopšine ir Timothy Snyder paskaitomis apie Ukrainą. Metai, kuriuose tikriausiai įvyko daugiausiai vertybinių lūžių, metai, kai sulūžau, palūžau, išverkiau kibirus, kai supratau, kad tikriausiai niekada nebebūsim pacifistai – šiam naujam pasauly tai nebeveikia. Metai, kuriuose prapuolė pora mėnesių skaitymo ir kuriuos visai netikėtai išgelbėjo Anne Glenconner su savo “Rūmų damos” istorija, pramušusia neskaitymo bloką. Tokie metai, kurie atnešė ir daugybę gražių dalykų – vienybės, susitelkimo, nerealių projektų.

Taip jau gavos, kad šiemet ir perskaičiau ir perklausiau mažiau, daugiau skaičiau poilsinių knygų, detektyvų, rimtesnes knygas skaityti tiesiog buvo per sunku. Metų pradžioj bandžiau skaičiuoti tautybes (nes noriu skaityti kuo įvairesnių autorių), bet paskui pasimečiau, užmečiau, kai kurių autorių net neaišku, kam priskirti, bet buvo airių, čekų, indų, vokiečių, britų, anglų, norvegų, japonų, italų, islandų, amerikiečių, švedų, prancūzų, estų, lenkų, rusų, armėnų, kiniečių, tanzaniečių/anglų, peruiečių, ukrainiečių ir lietuvių (20 knygų).

Taigi, mano metų geriausios, ne pagal gerumą, bet pagal skaitymo eiliškumą:

  • Sandro Veronesi “Tu ir esi kolibris”
  • Herve Le Tellier “Anomalija”
  • Joonas Sildre “Tarp dviejų garsų. Grafinis romanas apie kompozitorių Arvo Partą”
  • Živilė Kropaitė-Basiulė #fainiausiapasaulyjemočiutė
  • Bernardas Gailius “Kraujo kvapas”
  • Rimantas Kmita “Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų”
  • Caroline Criado Perez “Nematomos moterys: duomenų spragų nulemta nelygybė šiandienos pasaulyje”
  • Elizabeth Strout “Lucy by the Sea”
  • Michel Houellebecq “Seratoninas”
  • Narine Abgarian “Simonas” – ypatinga knyga, dedu jai šių metų karūną ir greitu metu pažadu apžvalgą.

Labai geros, nepraieikit pro šalį:

  • Dainius Vanagas “Orderis”
  • Jachym Topo “Jautrus žmogus”
  • Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”
  • Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre “Kvėpuoti kitais”
  • Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro”
  • Issa Watanabe “Migrantai”
  • Wioletta Greg “Neprinokę vaisiai”
  • Roald Dahl “Matilda”
  • Serhij Žadan “Internatas”
  • Bram Stoker “Drakula”

Kieti detektyvų serialai:

  • Kate Atkinson
  • Anthony Horowitz Moonflower Murders, Megpie Murders
  • Abir Mukharjee, kuris su kiekvienu detektyvu rašo vis geriau

Metų nusivylimai :

  • Abdulrazak Gurnah “Rojus”
  • Yiyun Li “The Book of Goose”

Visų knygų apžvalgos – tinklaraštyje.

Kitiems metams pirmiausia linkiu taikos. Taikos, sveikatos. Gerų knygų.

Su beveik atėjusiais. Ačiū, kad esate kartu. Visiems siunčiu gerų minčių.

Maži malonumai

Šios knygos viršelis gyvenimui tikrai sukuria mažų malonumų – toks grožis – neįmanoma praieti pro šalį (už malonias akių viliones ačiū Kotrynai Šeibokaitei-Ša). Na, o knyga buvo malonus skaitinys atsipalaidavimui, mano keptom smegenim dabar nieko labai rimto nesigauna skaityti, tai štai tokia knyga yra pats tas – nenuobodu, lengvai skaitosi, intriga išlaikoma iki pat pabaigos. Mano akim ji gal nėra tokia “Stebuklinga!” kaip Tracy Chevalier ant viršelio, na, bet aš gi ne Tracy Chevalier ir šiaip į tokius skambius šūkius apskritai nekreipiu dėmesio, nes jie beveik niekada nepasiteisina.

Šios knygos siužetas man kiek primena Emmos Donoghue “Stebuklą” (nu va, pasirodo, su ta Tracy vis dėlto turim kažką bendro), tik čia stebuklas ne tame, kad kažkas nevalgydamas gyvena, iš šventosios dvasios, o kad iš jos gimė. Taip, taip, viena solidi ištekėjusi dama parašo į laikraštį, kad jos dukra yra gimus maždaug iš šventosios dvasios, mat ji turėjo pastoti gulėdama prikaustyta prie lovos vienuolyno ligoninėje (kur vyrų nė kvapo), o grįžusi dėl pilvo ir krūtų skausmų kreipusis į gydytoją ir sužinojusi, kad yra nėščia.

Istorija, iš kurios visi redakcijoje pasijuokia, numetama skilties apie daržą, sodą ir ūkio reikalus žurnalistei, kuri su didžiuliu entuziazmu ir įkarščiu imasi painioti pinkles. Kaip ir pridera profesionaliai žurnalistei, ji sąžiningai imasi rinkti įrodymus tiek iš palaikančiosios pusės, tiek iš skeptikų. Tuo metu mokslininkai lyg užtinka kažkokių savaiminio apsivaisinimo tarp žinduolių pavyzdžių, tad atveju susidomima iš esmės. O skaitytojui belieka tik įkvėpti ir akim bėgt iki knygos pabaigos. Taigi, šventoji dvasia vs gyvenimo nešventa realybė? Kaip manot, koks bus rezultatas?

Taigi, šią knygą irgi galima dėti į lengvų ir neparinančių smagių skaitinių lentyną.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Aštuonios tobulos žmogžudystės

Oi, koks fainas tas Peter Swanson, kaip jis išduria visus knygų, knygynų ir bukinistų mylėtojus! Nes juk visi, kas knygutes myli praktiškai prilygta meiliems knygynuose gyvenantiems katinukams (šioje knygoje irgi yra vienas ryžikiukas). Taigi, visi blogiečiai, maniakai ir sociopatai gi yra arba knygose, arba už knygyno durų, ar ne taip, mielosios knygų žiurkės?

Koks sutapimas skaityti šią, knygą, kai už lango siaučia pūgos, o Amerikoj beveik taip pat siaubingai šalta, kaip ir knygos veiksmo metu. Ir štai mes visi kartu trepsėdami sniegą nuo batų jaukiai susitinkame senų detektyvų knygyne, kurį jo savininkas ir detektyvų ekspertas Malkolmas Keršou atveria net tada, kai dabgus maišosi su žeme. Na, žinoma, gi reikia katinuką pašerti. Tokią išprotėjusią dieną jis sulaukia netikėto skambučio iš FTB agentės, kuri nori pasikonsultuoti dėl kadaise knygyne vos pradėjusio dirbti Malkolmo sudaryto tobulų žmogžudysčių sąrašo. Atrodo, kad kažkas tuo sąrašu naudojasi.

Trumpas, greitas ir fainas detktyvas porai užpustytų vakarų. Man labai labai tiko pertraukoms tarp labai intensyvaus smegenų išnaudojimo (paskui, kaip sakau, būna keptų smegenų sindromas) – verti puslapius ir per daug nesikabinėji. Jei jau labai skaitytojas nusiteikęs kabinėtis, tai tikrai nuspręs, kad agentė kažkokia labai jau atsipūtus ir visiškai nesilaiko jokių griežtų procedūrų (kam irgi turi savų priežasčių, gi žinom, kaip šiam pasauly blogiečiams pavyksta išsukti uodegas!). Su FTB taip lengvai manau, nepaeitų, nors kas ten žino, gi vienas kubietis ten vos ne dvidešint metų kažkurią tai agentūrą vedžiojo už nosies ir buvo atskleistas tik per atsitiktinumą.

Žodžiu, kai ten klausiat lengvos ir neparinančios, tai štai “Aštuonios tobulos žmogžudystės” bus pats tas.

_____________________________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

The Book of Goose

Jau seniai neskaičiau (šios klausiau, tai neklausiau) knygos, kuria taip netikėčiau. Kažkoks netikėjimas prasidėjo nuo autorės ir viršelio (beje, tikrai labai gražaus, bet ar tikrai labai europietiškas?) – pagal jį tikrai nesitikėtum, kad knyga bus apie pokario Prancūzijoje gyvenančias dvi mergaites paaugles. Knygos įskaitytoja irgi skaitydama kartais įmeta akcentą, tai tokia košė galvoj gaunasi ir niekaip nesusiveda galai. Kur jie susives, jei viskas dirbtinai bandoma suklijuot. Ne mano reikalas, apie ką nori autorė rašyt ir kur jos veikėjai turi gyvent, bet nu, seriously, kinų kilmės rašytoja, gyvenanti JAV rašo apie pokario Prancūziją ir Angliją? Kam? Ta istorija puikiausiai galėjo gyventi JAV, kaip ir autorė, ir gal net atrodytų ne tokia netikroviška.

Kadangi netikiu knyga, tai, sorry, spoilinsiu, tai jei galvojat skaityt, toliau nebeskaitykit. Perklausius knygą pradėjau žiūrinėti recenzijas ir nuomones, nieko jos man ten nepadėjo įžvelgt- pilna ir susižavėjusių knyga, ir tokių nesusipratėlių kaip aš. Labiausiai mane nustebino knygos siejimas su Ferrante mergaitėmis, tai nieko panašaus man nepasirodė, gal labiau, sakyčiau, nesėkminga Ferrante draugystės kopija, nei panašumas, o ir pati istorija ale kažkokia Francoise Sagan refleksija – dvi kaimo mergiotės sugalvoja parašyti knygą (vėliau knygoje ir minima, kad po šios istorijos knygą išleido Sagan).

Fabienne – dueto smegenys, bet Agnes tokia lyg ir išvaizdesnė, ir gražiau rašo, tai gudruolės Fabienne prastumiama kaip autorė. Savo rašliavą jos parodo kaimo paštininkui, kuris nusiunčia rankraštį leidėjams, šie susižavėję knygą išleidžia. Išsigandusios, kad paštininkas išduos autorystės paslaptį, mergos apkaltina paštininką priekabiavimu ir šis turi išsikelti iš kaimo. Tuo tarpu, visi ošia ir žavisi Agnes, ir vienos internatinės mokyklos Anglijoje vadovė, pakviečia Agnes į Angliją metams alia Erazmusui – tobulinti savo įgudžius, mokintis kalbos ir tt. Po keletos mėnesių Agnes baisiai nori namo ir bando mokyklos sodininką prikalbint paskolint jai pinigų pabėgimui (net siūlo jam tuoktis). Viskas išaiškėja, vargšą sodininką išmeta ir baisioji direktorė galiausiai sutinka Agnes paleisti namo. Ši grįžta, kaimas niekaip nereaguoja, Fabienne nutolusi, pabėga su keliaujančiu cirku, o Agnes galiausiai išvažiuoja iš kaimo ir, ištekėjus už amerikiečio, atsiduria Amerikoje. Fabbiene grįžta į kaimą nėščia, gimdydama miršta. Nuo to ir prasideda knyga, kad Agnes prisimena savo draugę.

Kažkokia man knyga apie nieką. Didžiausia knygos drama – ar Agnes pasipriešins bjauriosios direktorės norui skaityt jos korespondenciją, ar ne. Pusė knygos veikėjų išviso iš piršto laužti. Ta direktorė kažkokia nei į tvorą, nei į mietą, iš tokios formalios poniutės vienu momentu pavirsta į raganą ir skaitytojai turim išsigąsti ir pajausti knygos sąsajas su pasaka. Nu, žodžiu galvojau Nobelistas bus silpniausia metų knygą, bet šita tai ir Nobelistą nuneša. Nerekomenduoju visiškai, jei pavyks, grąžinsiu audible atgal. Pavyko, galima pamiršt apie ją.

Rojus

Kantriai iš visų jėgų bandžiau prisibelsti į šią 2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazak Gurnah knygą. Nesėkmingai. Niekaip nesistatė knygos filmas galvoje, kažkaip įtariu, kad “filmui” labai trūko konteksto, galiausiai, prisipažinsiu, buvo visiškai nuobodu. Užsispyrusiai skaičiau iki galo, vis tikėdamasi, kad pabaigoj susives galai, knyga atsiskleis, bet tiesą pasakius, jei nebūtų Nobelio karūnos, tikrai galvočiau, kad čia kažkoks nesusipratimas. Nors nesuprasti Nobelio autorių genialumo jau darosi visiškai normali praktika. Beje, gal ir lūkesčius turėjau per didelius, nes kiek skaičiau afrikiečių autorių, didžioji dauguma labai patiko.

Knyga prasidėjo įdomiai – tėvai už skolas šeimos “draugui” kaip užstatą atiduoda savo sūnų Jusufą, labai gražų berniuką. Šis išvežamas toliausiai ir atiduodamas tarnauti į “dėdės” parduotuvę su kitu panašiu už skolas atiduotu nelaimėliu Chaliliu. Na, ir mūsų herojus vis spigina į už tvoros esantį gražų šeimininko namą su sodu, kuriame darbuojasi sodininkas, atsakingas už vienintelį romano paragrafą, kuriuo grožėjausi. Sode Jusufas susiduria su keista namo šeimininke ir Chalilio seserim, kurią, žinoma, paaugliškai svajingai įsimyli. Visi knygos veikėjai tokie pusiau vergai ir net “išsipirkus” iš vergijos supranta, kad geriausia laikytis šeimininko, nes nieko geresnio pasaulyje jų nelaukia.

Tokia štai knyga – kažkiek apie brendimą, kažkiek apie laisvę. Beje, goodreadsuose pasikaičiau yra neblogas komentaras su žemėlapiais, duoda kažkiek konteksto. Na, ir dar gražus knygos viršelis.

“Jie man pasiūlė laisvę kaip dovaną. Ji pasiūlė. O kas sakė, kad jai priklauso laisvė ir tą laisvę ji gali man dovanoti? Žinau, kokią laisvę turi omeny. Tą laisvę jau turėjau gimęs. Kai žmonės sako, kad tu man priklausai, tu esi mano, tai, mano akimis žiūrint, lyg dulkiantis lietus arba saulėlydis vakaropi. Rytojaus rytą saulė vėl pateka, nori jie to ar nenori. Lygiai taip pat ir laisvė. Jie gali tave uždaryti, sukaustyti grandinėmis, suvaržyti meniausius tavo siekius, bet laisvė – tai ne koks nors daiktas, kurį jie gali atimti.”

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”