Persepolis

Aš pati nustebinta, kaip man patiko šita knyga, rimtai! Pasiėmiau iš bibliotekos naujų knygų lentynos visai šviežią ir neskaitytą – sugundė aprašymas ant viršelio. Aišku, į juos žiūriu skeptiškai, nes labai dažnai tokie aprašymai būna tiesiog akių dūmimas, bet šį kartą jis visiškai pasiteisino.

Šią knygą palyginčiau su kelione. Būna, keliauji į šalį, kurioje nieko nepažįsti, zulini tradicinius turistinius kelius ir susipažįsti su maždaug paradine šalies puse, o būna, kad keliauji pas draugus ir pažįstamus, su kuriais atsiduri paprastose kasdienybės situacijose, per kurias apie tos šalies gyvenimą sužinai daugiau, giliau, įdomiau.

“Persepolis” yra kelionė pas draugus. Į Iraną. Tai yra savotiškas lindimas po čadromis ir skaromis – ten slepiasi asmenybės, ten verda gyvenimas, linksminamasi, geriama, baliavojama, mylimasi ir rūkoma, daroma viskas, ko nekenčia ir neleidžia oficialioji valdžia, kas oficialiai šalyje nevyksta ir yra neįmanoma. Vyresnei kartai pažįstamas šitas jausmas.

Knyga stebina tuo, kaip tėvai auklėja savo dukrą, kaip gerbia jos asmenybę, kaip skatina būti drąsia, emancipuota ir laisva visomis prasmėmis. To tai tikrai mažiausiai tikiesi iš knygos apie Iraną, ar ne? Rasi ir emigracijos temos, npostalgijos, neprisitaikymo vakaruose.

Neįtikėtina, kaip per juodai baltus paveikslėlius ir keletą žodžių galima tiek daug perteikti. Labai rekomenduoju. Ir labai norėčiau tokios pačios apie Šiaurės Korėją.

Pagal knygą yra sukurtas filmukas.