Medėja ir jos vaikai

Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.

Medėja – Kryme gyvenanti graikų palikuonė, tebemokanti senąją graikų kalbą. Bevaikė moteris į savo namą ant kalno sutraukianti begalę kitų žmonių vaikų – savo giminaičių iš Maskvos, Gruzijos, Tolimųjų Rytų ir net iš Lietuvos. Visi tie vasarotojai kaip jos vaikai – su savo istorijomis, nuklydimais, parsiradimais, meilėmis, santuokomis, išsiskyrimais, meilužiais ir naktiniais nuotykiais, aklumu ir aiškiaregystėmis, rimtumu ir lengvabūdiškumu (“Medėja buvo tvirtai įsitikinus, kad lengvabūdiškumas baigiasi nelaime, ir net neįtarė, kad lygiai taip pat toks elgesys gali baigtis ir laime arba iš vis niekaip nesubaigti.”). O ir kaip pati Medėja be savo istorijos? Apie savo vyrą, kuris ją sugebėjo numiręs taip įskaudint, kaip per visą laimingą santuokinį gyvenimą nė kart nebuvo įskaudinęs.

Iš tikro net nebandysiu atpasakoti – vienas veikėjas persipynęs su kitu, susikryžminęs dvasiškai ir fiziškai (oj, kiek ten “dulkių” romane, bet negalvokite, kad knyga banali – nė kiek – labai, sakyčiau, natūrali) pati dar iki šiol apie knygą galvoju, virškinu, nėra ji kažkoks didelis šedevras, bet įdomi ir įtraukianti. Patiko.

Bernardinuose – interviu su rašytoja:

“Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso… Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe… Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…”

Šatėnuose apie Medėją. Neskaitykite šio siužetą išduodančio straipsnio, jei norite skaityti knygą! Tik dabar skaitau – kabinasi straipsnio autorė prie vertimo, aha, kabinasi.

Aš buvau teisi!

Pasigirsiu.

Štai ką rašiau mūsų bloge prieš praėjusių metų Nobelio literatūros premiją: ”

“Po to, kaip 1996 aisiais Nobelio premija buvo įteikta Wislawa Szymborskai (aš tuomet dar į mokyklą ėjau), apdovanojimo negavo nė vienas poetas. Gal jau būtų laikas?

Tada švedas Tomas Tranströmer turi neblogą šansą…”

Pataikiau  😉

Allegro


Po juodos dienos aš skambinu Haidną
ir juntu delnuos pažįstamą šilumą.

Paklusnus plaktukas stygą suvirpina.
Garsas gyvas, žalias, pilnas tylėjimo.

Garsas sako, jog laisvės pasauly esama
ir kažkas nemoka mokesčių cezariui.

Aš slepiu rankas haidnokišenėse
ir apsimetu, kad gyvuoju be rūpesčio.

Aš iškeliu haidnovėliavą, skelbiančią:
„Trokštame taikos. Bet nepasiduodame.“

Muzika – stiklo namai pašlaitėje,
o šlaitu lekia akmenys, ritasi akmenys.

Jie užgriūva namus, kiaurai juos perskrenda,
bet stiklai išsilaiko nesubyrėdami.

//T.Tranströmer (vertė Tomas Venclova)

Tomas Tranströmer Nobelio premija 2011

 

Akademijos sekretorius 10 minučių prieš paskelbimą paskambino poetui T.Transtömer pranešti, jog būtent jis gavo Nobelio premiją. O poetas tuo metu namuose klausėsi muzikos.

Literatrinė Švedija eina iš proto iš džiaugsmo. Visi sako, kad jis tikrai verats Nobelio premijos, vienintelė problema- kad jis švedas.

Kadangi Akademija vienu metu suteikė daug premijų švedams, tai dabar tikimybė, kad akademija vėl duos premiją švedui buvo labai labai maža.

Selections from The Sorrow Gondola

A Page from the Nightbook

One night in May I stepped ashore
through a cool moonlight
where the grass and flowers were grey
but smelled green.

I drifted the hillside
in the colorblind night
while white stones
signaled to the moon.

In a period
a few minutes long
and fifty-eight years wide.

And behind me
beyond the lad-shimmering water
lay the other shore
and those who ruled.

People with a future
instead of faces.

—Translated from the Swedish by Michael McGriff

K.Ž.G

Apie grafikę Elvyrą Kairiūkštytę

Įdomus mano santykis su šita knyga. Toks net sakyčiau vos ne iš laidos “Atleisk” repertuaro. Apie knygą sužinojau iš Tyto Albos prisistatymo pernai. Labai jau man įsiminė ta istorija apie pasmestinukę mergaitę. Labai jau man suskaudo pagalvojus apie tą begalinę vienatvę, kurią toks vaikas atsineša – kai net nežinai savo gimimo dienos. Todėl labai norėjosi pažvelgti į piešinius, pabandyti pamatyti gabaliuką tokio žmogaus pasaulio.

Knyga tikrai nuosbiai išleista, su daugybe iliustracijų, pasakojimų, atsiminimų, dienoraščių ištraukų. Keistų ištraukų – ne tokių, kokių tikėtumeisi iš dienoraščio – daugiau tokių dienos suvestinių – už kiek ir ko pirkta, kas nuveikta, užrašinė labiau nei dienoraštis sakyčiau. Bet gal ir gan vaizdžiai pademostruojantis, kaip dailininkė gyveno ir kuo gyveno.

Prisiminimai. Kas labiausiai įstrigo. Kad labai vienodi. Visų. Visi panašiai prisimena. Pamestinukė, turėjusi pati išsikovoti vietą po saule, naudojusis ta savo padėtim tarybiniam gyvenime, neįtikėtinai talentinga nuo pirmųjų pieštuko brūkštelėjimų, labai jaučianti žmonių silpnąsias vietas, jomis pasinaudojanti žmones užgauti, dėl to dažnai vengiama sutikti, kviesti į baliukus.

Labai įstrigo vieno menininko, kurį dailininkė buvo įsimylėjusi žodžiai. Cituoju iš galvos – žinojo, kad yra negraži, dėl to kompleksavo. Gal neturėjo, bet šokiravo mane toks pasakymas. Nemanau, kad nežinojo, kad dailininkė įsimylėjusi, gal buvo įkyri ir persekiojo, bet ką žinau, man atrodo taip nedželtenmeniška taip kalbėti apie moterį… Aš gal pro cukruotus pūkuotus rūžavus akinius žiuriu, bet man taip arogantiška įvardinti talentingo žmogaus išvaizdą – negraži. Gal tu aklas? Ir kam iš viso įdomu – graži negraži, čia gi ne grožio konkursas. Ir aš vėl ir vėl atsiverčiu dailininkės nuotrauką ir bandau įžvelgti tą “negražumą”. Ir pro rožinius akinius aš jo nematau.

Žodžiu, įdomų man paliko įspūdį atsiminimai. Piešiniai tai tokį paliko, sakyčiau, laukiniškumo įspūdį, ir kai pažiūri į nuotrauką – iš kur toks laukiniškumas iš tokio paukštelio žvirblelio? Tiesiog reinkarnacija,  ne kitaip.

This slideshow requires JavaScript.

Lyg skaidrus vanduo

kai baigiau aštuonias klases matematiką mokėjau gerai. Klasės auklėtoja buvo kieta matematikė.

Ir nors meilės matematikai nejaučiau, spragų didelių neturėjau.

Po aštuonių klasių įstojau į gimnaziją, ir matematiką man dėstė kita kieta matematikė, kurią moksleiviai slapta vadino Kobra.

Tai aš baisingai bijojau tos mūsų Kobros, tiek bijojau, kad įsitaisiau kažkokį psichologinį bloką. Nekaltinu Kobros, čia ne ji niekuo nėra kalta, tiesiog tai sutapo, jog didėjančios mano matematinės spragos buvo tiesiogiai proporcingos mano matematikos baimei.

Bet gailiuosi vieno. Kai mano K draugui aiškina matematiką, jis ją supranta. Ne taip kaip aš mechaniškai, bet tikrai ją supranta. Mato, kas slepiasi už logaritmų, lygčių ir pan.

Ir ne tik kad supranta. Bet dar ir mato matematikos grožį. Sprendimai jam yra ne tik teisingi ir neteisingi, bet ir gražūs arba negražūs. Formulės jam sako daug daugiau nei man.

Matėt filmą “Beautiful Mind”? Štai ir aš norėčiau mokėti įsijausti į matematiką taip kaip tai daro John Nash tame filme.

Tai ko aš čia apie tą matematiką? O todėl, kad perskaičiau mano mylimos draugės knygų žiurkės L padovanotą knygą “The Housekeeper and the Professor” (autorė Yoko Ogawa). Šitą knygą KŽL jau aprašė mūsų bloge , tai esu lygiai taip kai ir ji sužavėta.

KŽL rašė “Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose. O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti.”

Be matematikos grožio man imponavo pats knygos rašymo stilius.

Nedaug nusimanau japonų kultūroje, bet knyga man pasirodė pilna japoniškos estetikos (bet ne kawaii) taip kaip aš ją įsivaizduoju. Neperkrauta, sutelkta, ramu.

Anot New York Times Book Review knyga “parašyta tokia aiškia, nepretenzinga  kalba, kad skaityti ją tarsi žiūrėti į skaidrų vandenį”.

Pagal filmą yra pastatytas filmas “The Professor and His Beloved Equation”

Esu sužavėta. Lyg patekusi į rausvą vyšnių žiedų sūkurį.

 

K.Ž.G

 

 

Ledo princesė

Esu siaubingai senamadiška, kai kalba pasisuka apie detektyvus. Man patys patys mėgstamiausi yra A. Conan Doyle ir A.Christie. Labai jau smagus man tas kontrastas: koks nors baisus nusikaltimas ir angliška arbatėlė prie židinio. Tad nesu didelė naujųjų detektyvinių-kriminalinių istorijų gerbėja. O Švedijoj tai beveik nuodemė, kadangi detektyvai  sudaro didžiulę šiuolaikinės švedų literatūros dalį ir yra didelis literatūrinis eksportas. Galima paminėti Henning Mankell (kuris rašo apie komisarą Kurt Wallander), Hakan Nesser, Sjöwall & Wahlöö, Åsa Larsson, Stieg Larsson (kuris parašė bestselerį “Mergina, su drakono tauiruote”), Mari Jungstedt, Johan Theorin ir kt. Ir, žinoma, krikitų nuolat peikiama, o skaitytojų labai mėgstama Camilla Läckberg.

Camilla Läckberg

Kai C.Läckberg pradejo rašyti, jos tikslas buvo užsidirbti tiek pat, kiek ji gavo būdama motinystės atostogose. Ir tada ji parašė savo debiutą “Ledo princesė”.

Šiandien C.Läckberg yra viena daugiausiai uždirbančių rašytojų. 2008 aisiais jos pajamos sieke 6 milijonus švediskų kronų.
Kadangi Tyto Alba šiemet išleido C.Läckberg debiutą “Ledo princesė” (Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė), tai nusprendžiau ir pati perskaityti, kad galėčiau parašyti bloge, ka apie ją galvoju.

Knygos anotacija: “Ledo princesė” pradeda trilerių seriją:  Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera.  Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo.  Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta… Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.

C.Läckberg pati yra pasakiusi, kad jos rašomos knygos yra kaip “korv med mos” – dešrelė su bulvių koše. Nepretenzinga, lengva, į stilistikos aukštumas nepretnduojanti ir Nobelio premijos niekada negausianti literatūra. Juk ne kasdien norisi ruošti sau kelių patiekalų vakarienę, kartais tiesiog nusiperki kioske dešrelę su bulvių koše.

Tai būtent su tokia nuostata ir reikia skaityti C.Läckbeg: nesitikėti kažkokių aukštumų, bet tiesiog mėgautis detektyvine istorija. Nes jei pradėsi kabinėtis, tai…

Aš, žinoma, pradėjau kabinėtis. Labiausiai užkliuvęs dalykas – trafaretiniai, plokšti veikėjų paveikslai.  Kartais net atrodo, jog Lackberg iš kai kurių savo romano veikėjų daro parodijas. Ypač policijos komisaras  Mellberg – nekompetetingas, nemokantis vadovauti, visiškai nesimpatiškas policininkas.  Jei kuris veikėjas yra geras, tai jis geras ir taškas.

Antra vertus, C.Lackberg sukuria plačią veikėjų galeriją, ir tai jai leidžia komplikuoti pasakojimą, kurti kelis jo sluoksnius. Galiausiai juk ir ta mano mėgiama A.Christie nekūrė gilių ir komplikuotų veikėjų paveikslų savo knygose, pavyzdžiui “Žmogžudystė Kale traukinyje”.

C.Lackberg kurdama istoriją tuo pačiu metu į ją įtraukia ir gerą dozę socialinės kritikos. Visų C.Läckberg knygų (išskyrus vaikiškąją) veiksmas vyksta jos gimtajame kaimelyje Fjällbacka, kuriame dabar gyvena 859 gyventojai. Tad nenuostabu, kad ten augusią C.Läckberg labai erzina turtingų žmonių nuperkami ir perstatomi namai, kurie stovi tušti 9 mėnesius per metus, ir tokiu būdu, kaimelio visuomenės tęstinumui kyla grėsmė.

Kaip minėjau “Ledo princesė” yra pirmoji C.Läckberg knyga, o prieš kokią savaitę pasirodė jos aštuntoji knyga “Änglamakerska”.

Ir visas knygas sieja ne tik tai, kad veiksmo vieta – mažutė, ant jūros kranto įsikūrusi, vasarą turistų puolama Fjällbacka, bet ir pagrindinių veikėjų-Ericos ir Patriko – pora.

Pirmojoje knygoje aiškindamiesi įvykusią žmogžudystę, jie vienas kitą įsimyli. (Aišku, kaip du kart du).

Siaubingai negražus mano skaityto leidimo viršelis

O kitose knygose jie ir toliau aiškinasi žmogžudystes, bet tuo pačiu ir kuria savo gyvenimą. Tai kaip paaiškino mano draugė skaičiusi visas Läckberg knygas, norą skaityti sukuria ne tik pati detektyvinė istorija, bet ir smalsumas, noras sužinoti, kaip ten viskas klostosi Ericai ir Patrikui.

Knygą skaičia originalo kalba, bet paskaičiau porą puslapių ir lietuviškai  ir iškart radau keletą vertimo netikslumų. Kadangi skaičiau tik mažą dalelę lietuviško teksto, tai jokio verdikto vertimui neskelbsiu.

Pati detektyvinė istorija yra visai gerai sukurta. Autorė po truputį atskleidžia vis daugiau informacijos, parodo užslėptus motyvus, o ir dėl nesudėtingos knygos kalbos istorija skaitosi greitai. Užkliuvo man pati detektyvo atomazga, kuri man pasirodė per trumpa. Norėtųsi, kad autorė būtų skyrusi jai daugiau dėmesio, nes dabar tas pasakojimo zenitas- žudiko ir motyvų atskleidimas- yra trumpokas.

Ne literatūrinis triufelis. Ne filet mignon. Bet skani dešrelė, pasiilgusiems kažko nekomplikuoto ir greito.

K.Ž.G

Autorė pasakoja apie savo knygą