Mes – Malveiniai

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”