Memory Police / Atminties policija

Booker International Longlist 2020: The Memory Police by Yoko ...

Begalinę lygtį” skaičiau angliškai ir patiko, o The Memory Police klausiau ir manau, kad audio įskaitytoja man šią knygą gerai pagadino. Jos verksmingas ir kažkoks su paklaikimo gaidele balsas mane erzino ir primetė nuotaiką, kurią, manau, skaitydama tekstą būčiau susikūrusi visai kitokią, mažiausiai ne tokią vienpusiai verksmingą.

Knygos veiksmas vyksta neapibrėžtoje saloje, kur vieniša rašytoja pasakoja, kaip salos gyventojai vis ką nors praranda – nuo rožių iki knygų, nuo paukščių iki kūno dalių. Kaip jie elgiasi, sužinoję apie tai, kas tą dieną prarasta – nors neaišku, nei kaip jie sužino, nei kas nusprendžia. Kas ta super jėga, kuriai pavaldus toks jėgos organas kaip Atminties policija? O kaip daiktų dingimas veikia pačią Atminties policiją? Knygoje daug kas neapibrėžta – neaišku, kodėl viskas vyksta, kaip vyksta, nėra jokios priešistorės ir paaiškinimų. O aš kažkaip iki knygos pabaigos jų tikėjaus ir laukiau aiškumo, bet autorė nebuvo numačius manęs paaiškinimais nuramint. Nežinia, tai nežinia. O ji – ir slegia, ir kelia nerimą (panašiai, kaip mūsų dabartinė nežinia). Bet kartu palieka labai daug erdvės interpretavimui ir paties skaitytojo kūrybai.

Klausant mintys nuolatos sukosi apie holokaustą, kurio metu ištisos žmonių bendruomenės per kelias dienas pradingdavo, miestai ar miesteliai savotiškai netekdavo kojų/renkų/smegenų (gydytojų, vaistininkų, mokslininkų), o bendruomenė persigrupavusi, kaip ir knygoj “pašlubavusi” ant vienos kojos, gyvena toliau. Knygos pagrindinė veikėja rašytoja, savo name taip pat slepia ypatingą salos gyventoją, dėl savo nepalaužiamos atminties patekusį Atminties policijos nemalonėn. Ir savo gelbėtojai po truputį nykstant – iš pradžių atminčiai, paskui fiziniam kūnui, o galiausiai tikus tik aidui, slepiamasis žengia į naują kitokį pasaulį, kuriame, mes aišku, nežinome, kas jo laukia.

Va tokia knyga su labai daug neapibrėžtumų, tai, aišku, niekam nerekomenduosiu, kas mėgsta aiškiai suprasti, kas vyksta. Manau, kad netruks būt išversta ir bus prieinama lietuvių skaitytojui. Ir man tada gal būtų visai smalsu perskaityti ją savo balsu, tonu ir nuotaika. Manau, atrasčiau su knyga kitokį ryšį, tą kabliuką, kuris pakelia knygą iki “labai”.

 

 

Lyg skaidrus vanduo

kai baigiau aštuonias klases matematiką mokėjau gerai. Klasės auklėtoja buvo kieta matematikė.

Ir nors meilės matematikai nejaučiau, spragų didelių neturėjau.

Po aštuonių klasių įstojau į gimnaziją, ir matematiką man dėstė kita kieta matematikė, kurią moksleiviai slapta vadino Kobra.

Tai aš baisingai bijojau tos mūsų Kobros, tiek bijojau, kad įsitaisiau kažkokį psichologinį bloką. Nekaltinu Kobros, čia ne ji niekuo nėra kalta, tiesiog tai sutapo, jog didėjančios mano matematinės spragos buvo tiesiogiai proporcingos mano matematikos baimei.

Bet gailiuosi vieno. Kai mano K draugui aiškina matematiką, jis ją supranta. Ne taip kaip aš mechaniškai, bet tikrai ją supranta. Mato, kas slepiasi už logaritmų, lygčių ir pan.

Ir ne tik kad supranta. Bet dar ir mato matematikos grožį. Sprendimai jam yra ne tik teisingi ir neteisingi, bet ir gražūs arba negražūs. Formulės jam sako daug daugiau nei man.

Matėt filmą “Beautiful Mind”? Štai ir aš norėčiau mokėti įsijausti į matematiką taip kaip tai daro John Nash tame filme.

Tai ko aš čia apie tą matematiką? O todėl, kad perskaičiau mano mylimos draugės knygų žiurkės L padovanotą knygą “The Housekeeper and the Professor” (autorė Yoko Ogawa). Šitą knygą KŽL jau aprašė mūsų bloge , tai esu lygiai taip kai ir ji sužavėta.

KŽL rašė “Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose. O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti.”

Be matematikos grožio man imponavo pats knygos rašymo stilius.

Nedaug nusimanau japonų kultūroje, bet knyga man pasirodė pilna japoniškos estetikos (bet ne kawaii) taip kaip aš ją įsivaizduoju. Neperkrauta, sutelkta, ramu.

Anot New York Times Book Review knyga “parašyta tokia aiškia, nepretenzinga  kalba, kad skaityti ją tarsi žiūrėti į skaidrų vandenį”.

Pagal filmą yra pastatytas filmas “The Professor and His Beloved Equation”

Esu sužavėta. Lyg patekusi į rausvą vyšnių žiedų sūkurį.

 

K.Ž.G

 

 

The Housekeeper + The Professor / Begalinė lygtis

Japonės Yoko Ogawa knyga, parvežta iš kelionės. Skaitydama iš pradžių niekaip negalėjau pradėti kurti skaitomos knygos vaizdų, nes nežinojau, ar filmo veikėjai kokie euroliečiai ar japonai. Na, ir iš kur kilo man tokių minčių, kad veikėjai gali būti europiečiai? Nežinau.

Knygoje namų tvarkytoja (be vardo) dirba pas profesorių, kuris po avarijos, įvykusios 1975 m., atsimena tik tai, kas jo gyvenime buvo iki avarijos ir 80 minučių šiandienos. Taigi, kas 80 min. namų tvarkytoja turi iš naujo prisistatyti profesoriui. Kad atsimintų svarbiausius dalykus, pvz., tai, kad jo atmintis trunka tik 80 min., profesorius juos užrašo ant lapuko, kurį prisisega prie savo rūbų – taip ir vaikšto šnarėdamas visais lapukais kaip kokia kalėdų eglutė.

Yoko Ogawa

Dar knygoje yra namų tvarkytojos sūnus, kurį profesiorius pravardžiuoja Root (matematikos ženklas šaknis), nes jo plokščia galva profesoriui primena tą ženklą. Štai kaip ir visi veikėjai, verdantys tuose 80 min. intervaluose.

O tada matematika. Profesorius yra matematikas, taip gražiai apie ją pasakojantis, kad net pačiam norisi juo tapti. Na, bet man neduota būti matematike, tiek jau to, nebesikankinsiu. Bet dėl to visada sergu baltu pavydu žmonėms, kurie visą tą skaičių reikalą supranta, mato jame tai, ko aš nematau. Aš tik jaučiu, kad skaičiai yra nuostabūs, žaviuosi jais, tuo pačiu metu suprasdama, kad tas mano smegenų pusrutulis kaip koks prancūzas – amžinam streike. Kaip savo recenzijoj rašo Dennis Overbye: “If we all had learned math from such a teacher we would all be a lot smarter.” Ir tikrai, niekada normaliai ir nesupratau mokykloje, kam reikia visų tų a+b kvadratu abstraktybių, kur jos toliau nueina ir ką veikia, svarbiausia, ką gali veikti! Čia tikriausiai ir slypi didžiausia mūsų mokyklos klaida – mes dažnai nesuprantam (nes mums nepasako, o mes net nepagalvojam, jei kas nors nenukreipia mūsų proto), ką ir kodėl mokomės ir su kuo tas mokslas valgomas. Mūsų mokykloj (žinoma su tam tikromis išimtimis) imk formulę ir graužk – sausą, neskanią, neapipintą skaičių pasakom.

Kaip sako profesorius – skaičiai surašyti Dievo knygoje: “I uncovered propositions that existed out there long before we were born. It’s like copying truths from God’s notebook, though we aren’t always sure where to find this notebook or when it will be open.” Profesorius tik nusirašinėja nuo Dievo užrašų.

Patys skaičiai yra dieviški, pvz., 28. Šio skaičiaus daliklių suma yra lygi pačiam skaičiui.

28:     1+2+4+7+14=28

“the perfect number” – tobulas skaičius

Prieš 28 toks yra 6, o paskui 496, 8 128, 33 550 336, 8 589 869 056…

Triangular numbers

Žodžiu, knyga skirta nemylintiems matematikos 🙂 Kad susižavėtų 🙂

Gaila, kad profesoriaus 80 minučių atminties – ne begalybė, kurios trumpėjimo nepajustume…

|skaičių mylėtoja kita prasme|