Štai kaip būna, kai viena žiurkė rekomenduoja, o kita puola skaityt tą pačią knygą – dar vienas knygos komentaras bloge antrą kartą. Tiesa, susilaikau ir dabar neskaitau, ką parašė G., žinau, jai knyga tikriausiai buvo daug artimesnė, daug labiau išgyventa, nei man. Dar vienos knygos skaitytojos įspūdžiai apie knygą čia, ačiū kad su manim knyga pasidalino.

O manęs skaitant neapleido tas jausmas, kurį išgyvenau keletą kartų, kur nors išvažiuodama ilgesniam laikui. Tas visiškos vienatvės ir visko pradėjimo nuo nulio jausmas. Vaikų smėlio dėžės jausmas, kai sukaupęs visas jėgas (na, žinoma, kitiems net nereikia kauptis, bet man reikia) eini klausti smėlyno žaidimų kaimyno vardo – rakto į bendras smėlio pilis, durų užtrenkiančių spengiančią vienatvę. Man taip įstrigo knygoje aprašomas Z. susitikimas su jos lover, ji už jo tiesiog užsikabina ir plaukia, nes jai ten taip liūdna ir vieniša, kad į kompaniją tinka bet kas, kas apskritai tau bent žodį ištaria. Toks pažįstamas jausmas. Z. įstringa tam momente (stuck in the moment). Man net kažkaip iki galo neaišku, ar ji tikrai jį įsimylėjusi, ar jis tiesiog jai reikalingas, nes reikalingas. Neina išsiaiškinti dėl to kalbinių ir kultūrinių skirtumų. G., kaip tau atrodo?

Aha, įsivaizduoju, G., visus tavo jausmus, nerimą dėl vizų, lietuviškai tariamo tavo vardo skambesį… Tokia man ta knyga – pilna ilgesio, nesaugumo jausmo, neužtikrintumo. Arba to jausmo, kai grįžti namo ir nebepriklausai nei čia, nei ten…

|nenorinti niekur važiuoti|

Skaitomose knygose kartais pasitaiko puslapių, citatų, sakinių, žodžių, kurie, rodos, buvo rašyti būtent tau. Būtent apie tave. Skaitai, ir užima kvapą, nes skaitomi žodžiai pasirodo pažįstami. Atpažįsti SAVO žodžius, nors žinai, kad tuo metu, kai juos galvojai, kai juos sakei  jokio pašalinio žmogaus šalia nebuvo. Niekad anksčiau nebuvau patyrusi, kad ištisi skyriai, kone visa knyga su  aprašo kažkada patirtą būseną ir kažkada galvotas mintis. Įvykiai nėra visiškai identiški, bet užtat jausmas visiškai tas pats. Dažniausiai juk skaitau apie kitų žmonių gyvenimus, o šįkart teko skaityti beveik apie savo pačios.

Vakar pabaigiau skaityti X. Guo “A Concise Chinese-English Dictionary for Lovers” (“Trumpas kiniečių-anglų žodynėlis įsimylėjusiems”)

Zhuang, studentė iš Kinijos vieneriems metams atvažiuoja į Londoną mokytis anglų kalbos. Knyga, ypač pirmieji jos skyriai, parašyti laužyta anglų kalba, o laikui einant, kalba pastebimai gerėja. Būtent dėl šitos priežasties ją reikėtų skaityti angliškai, nes kitaip, manau, kai kurie dalykai dingsta vertime. Knygos struktūra man pasirodė labai miela, ji parašyta tarsi mažutis žodynėlis: beveik visi skyriai su keliomis išimtimis prasideda vienu anglišku žodžiu, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Zhuang gyvenimu ir meile Londone. Zhuang bando perprasti anglų kalbą, kultūrą, bet tai nėra lengva. Ji mąsto apie kultūrinius sandūrius, apie svetimos kalbos kitoniškumą ir apie savo svetimumą Londone.  Rašytoja su meile ir atlaidžiu juoku aprašo įvairius Zhuang gyvenimo Londone epizodus, kur išryškinami rytietiškos ir vakarietiškos kultūros skirtumai. Tačiau knyga- ne vien apie keistumus, juokelius ir nesusipratimus, joje yra kita-daug rimtesnė plotmė.

Zhuang pasakoja apie tai, ką reiškia palikti savo namus, savo kultūrą, visa tai, kas pažįstama ir naturalu, ir stačia galva nerti į nepatirtą ir sunkiai suprantamą gyvenimą, apie  pastangas paversti jį savu, prisijaukinti jį, o tuo pačiu pasikeisti pačiai.

Tie, kas yra ragavę emigracijos, turėtų patirtu striprų deja vu.

Ypač tie, kurie, nors ir būdami suaugę, vėl turėjo pasijusti kaip vaikai, nes daug ko nesuprato, nes nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į tai, kas vyksta aplinkui.

Ypač tie, kurie puikiai kalbėjo ir rašė savo kalba, o vėliau patyrė tą kartumą, kai suprato, jog naujosios kalbos akcento nebeatsikratys, o rašytinės klaidos nusės laiškuose, rašteliuose ir  pareiškimuose. Ypač tie, kurie ištisus mėnesius negirdėjo teisingai tariamo, neiškraipyto savo vardo.

Ypač tie, kurie buvo įsimylėję migracijoje ir  juto, jog tik po keleto metų jų draugui/vyrui/žmonai nebereikėjo prisiimti daug daugiau atsakomybės. Tie, kurie dėl savo nedrąsos ir patirties stokos naujojoje šalyje, jautėsi   našta savo mylimam žmogui. Tie, kurie mylėjo ir su nerimu laukė laiko, kai vizos galiojimo laikas pasibaigs- kas tada su mumis bus? Tie, kurie į naujus santykius, į naujus namus atvyko tik su vienu lagaminu ir naujuose bendruose namuose iš pradžių jautėsi šiek tiek svetimi.

Knygoje pilna dualizmų:  Kinija-Anglija, moteris-vyras, naivumas-patirtis, viltis- nusivylimas, artumo ieškojimas- laisvės poreikis, priklausomybė-individualumas,kiekvienas puslapis-  tarsi  du ,ką tik susitikę, pasauliai kalbėtųsi.

K.Ž.G. (1999 metais su vienu lagaminu rankoje palikusi Lietuvą ir išvažiavusi mokytis kitur. Ir įsimylėjusi ten.)