Ar esi gliaudęs pupeles? Nelabai mielas darbas: pupelių ankštys sudžiūvę, kietos, sunku aižyt, pjauna pirštus. Ir knygų herojus nemėgsta, nekenčia pupelių gliaudymo, na, gal tik pakenčiama, jei visa šeimyna gliaudo, o kažkuris neįtikėtinai įdomią istorijas pasakoja. Kaip kad senelis: “Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.”

Kai skaičiau, aišku, galvojau, ką čia reikės apie knygą papasakoti. Ne popsas knyga, sakyčiau, tokia labiau “iš privalomos literatūros” sąrašo (čia turėčiau omenyje, kad labiau ta tikroji grožinė, o ne pramoginė grožinė). Ne visiems rekomenduočiau, bet Giedrei taip, savo sesei tikriausiai ne. O man patiko.

Apie knygą iš viso nieko nežinojau, kol neužtikau tarp pretenduojančių į geriausią vertimą, tada ėmiau ieškoti sąraše esančių knygų, atradau savo numylėtą Sandro Veronesi, ir dabar atsimenu, kaip po gan ilgo laiko tarpo net sustingau knygyne pamačius tą Traktatą. O jis taip šaipės iš manęs su savo kaina “kam per 40 LTL” – aš juk tokių brangių nebeperku iš piktumo. O nusipirkau, ech, tos pupelės paviliojo – pavadinimas toks traukiantis.

O knygoj? Pas vienišą vyriškį užsuka svečias. Pasisako, kad pupelių pirkti. Tik kad pupelės tai negliaudytos, prašom, pone, sėskit, kartu išgliaudysim ir galėsit neštis. O gliaudant gi istorijos tarsi savaime liejas. Galima sakyti, visa knyga vienas ilgas monologas apie pupelių savininko gyvenimą – sunkų ir vienišą. Vienas liko dar vaikystėje per karą, kai atsitiktinai liko gyvas bulvių duobėje, kai visas kaimas už kelių metrų degė. Atrado toj duobėj jį partizanai, su jais po miškus bastėsi, paskui – triukšminga internato vienatvė, girtos statybų aikštelės (tapo elektriku) ir saksofonas – lyg iš kito pasaulio – į kurį įsitvėrę ir laikėsi visa, kas geriausia tame žmoguje buvo. Daug istorijų, kartais neįtikėtinai pasisukančių, atsisukančių, neatsitiktinai atsitiktinai atsitinkančių: “Nėra tokio dalyko, kaip atsitiktinumas. Kas gi yra atsitiktinumas? Tai tik pateisinimas to, ko nesugebame suprasti.” Atrodo, viskas herojaus gyvenime sukasi ratais, ciklais, kartojasi, kartojasi, kol tie, kam reikia susitinka, nusiima skrybėlę, pasisveikina arba apsimeta nepažįstą – nutiko taip, kaip turėjo nutikti.

Vertimas tikrai geras, sklandus, charakteringas – apsigyvenau toje knygoje – taip lengvai skaitėsi. Ir pribraukiau knygą, herojus prie pupelių mintis visokias, savo dūšią gliaudo. Negaila ten to skaičiaus už knygą, kur ankščiau minejau.

Čia ištrauka iš knygos. Skaitant popierinę – kiekvienam puslapį gauni po pupelę – įkelsiu nuotrauką, kai rasiu kažkur nujotą fotoaparato laidą…

|gliaudytoja|