Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.