Tigro žmona

Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.

Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.

Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.

This slideshow requires JavaScript.

O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.

Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI

Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related

Oranžinė tigro žmona

Prieš išrenkant šių metų Orange Prize premijos laimėtoją iš trumpojo sąrašo, atrodė, jog  Tea Obreht, nepasiseks. Lažybininkai jai  žadėjo žemiausią laimėjimo šansą 6/1, ir dauguma manė, jog laimės E.Donoghue “Room” 2/1.

Amazonėje E.Donoghue knygos pradavimas pakilo 69 procentais, o T.Obreht “Tiger’s Wife” vos 8%.

Bet laimėjo T.Obreht “Tiger’s Wife”. Ir nors iš trumpojo sąrašo esu skaičiusi tik “Tiger’s Wife” ir E.Donoghue “Room”, manau, jog T.Obreht knyga laimėjo tikrai pelnytai.

Apie E.Donoghue “Room” jau esu rašiusi čia. Šios knygos stiprybė neabejotinai yra autorės sugebėjimas perteikti vaikišką pasaulį, nuostabiai gražasus ryšio tarp mamos ir penkiamečio sūnaus aprašymas ir sugebėjimas sukurti mažą klaustrofobinį pasaulį.

Bet T.Obreht “Tiger’s Wife” man asmeniškai pasirodė literatūriškai stipresnė. Gal todėl, jog turėjo daug dalykų, kuriuos aš myliu literatūros kūriniuose: išblukusią ribą tarp realaus pasaulio ir pasakos, tarp proto ir fantazijos, tarp faktų ir alegorijų.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po  karo buvusioje Jugoslavijoje jauna gydytoja Natalija važiuodama į vaikų globos namus skiepyti vaikų sužino, kad jos senelis, labai gerbiamas gydytojas ir profesorius mirė kažkokiame glūdžiame kaime.  Ką jis ten veikė? Kodėl jis ten važiavo?

Knygoje atskleidžiamas labai gražus ryšys tarp senelio ir anūkės, Natalijos pasakojimas nuolat sukasi apie jos senelį. Ji pasakoja, kaip senelis ją vesdavosi į zoologijos sodą žiūrėti tigrų, kaip jis jai pasakojo apie nemirtingą žmogų, apie tamsaus kaimo prietarus, apie kurčnebylią tigro žmoną, apie tai, kaip su nemirtingu mirties sūnėnu valgė geriausią vakarienę gyvenime, apie legendinį meškų medžiotoją, apie per vestuves apgautą Luką.

Natalijai, nors ir augusi su tais pasakojimais, sunku jais tikėti, ji labiau logiškos prigimties, gal todėl, jog karas vyko jos paauglystės metais, kai Belgradas buvo be perstojo bombarduojamas, kai berniukas, kurį ji buvo įsimylėjusi kažkur dingo, kai vyresniųjų klasių moksleiviai turėdami pamokas viršutiniuose mokyklos aukštuose šaltai konstatuodavo, kad į slėptuvę, ko gero, nespės, bet bent jau mirs anksčiau nei patys mažiausieji vaikai.

Antra vertus, be tų alegorijų, pasakų, kaimietiškų  prietarų, fantazijų neįmanoma paaiškinti karo. Tie pasakojimai tai ne tik bėgimas nuo realybės, bet kartu ir instrumentas tai realybei suvokti. Nes paaiškinti ir suprasti karo baisumo vien protu, vien logika yra neįmanoma.

T.Obreht nekuria chronologinio, tolygaus pasakojimo, o leidža jam šakotis, leidžia nedidelėms istorijoms išsiraizgyti ir  taip sukonstruoja sodrią, balkaniškos nuotaikos pilną fabulą.  Bet knygos nuotaika nėra balaganiška, džiugi, o atvirkščiai- lyriška ir nostalgiška.

Citata iš knygos “Everything necessary to understand my grandfather lies between two stories: the story of the tiger’s wife, and the story of the deathless man. These stories run like secret rivers through all the other stories of his life – of my grandfather’s days in the army; his great love for my grandmother; the years he spent as a surgeon and a tyrant of the University. One, which I learned after his death, is the story of how my grandfather became a man; the other, which he told to me, is of how he became a child again.”

NYTimes apžvalgininkė recenzuodama knygą rašė taip “For Obreht, the mind’s witness is more than equal to the eye’s. And her narrator, in retelling the experiences of her grandfather’s generation, enfolds them into her own. As his vision joins hers, old and new memories collide in a vibrant collage that has no date, no dateline. ”

ir  darMs. Obreht has not only made a precocious debut, but she has also written a richly textured and searing novel. “. Po šitais žodžiais pasirašau ir aš.

K.Ž.G