Esu didelė paveikslėlių knygų fanė ir tyliai sau džiaugiuosi, kad turiu daug priežasčių tas paveikslėlių knygas pirkti ir skaityti (populiarias tenka perskaityti šimtus kartų ir kas labiausiai stebina, kad vaikas knygas išmoksta mintinai, o aš vis ne. Keista. Dar keisčiau, kad pasirodo sugebu visiškai normaliai skaityti garsiai knygą, bet kartu būti visai kitur “reikaluose” – gal dėl tots knygos ir neišmokstu. Atsiprašau, nukrypau).
Kam nesmalsu, kaip tie rašytojai rašo knygas? Kiek pastebėjau, skaitytojai visada klausia, kokia knygos autoriaus rutina, kada jis rašo, o kada daro visa kita, pvz., augina vaikus. Tai va, Tomo Dirgėlos klausinėt nebereiks, nes jis parašė knygą, apie tai, kaip rašo knygą. Gaila, nelabai galiu spoilint ir išduot, kaip jis tą knygą rašo, bet pašnabždėsiu, kad neretai įsivelia į juokingas situacijas, niekaip vaiko akims nesusijusias su knygos rašymu – tad įdomu stebėt, kaip autoriui iš tų situacijų pavyksta išsisukti. Ne tik išsisukti, bet ir iš tikro parašyti vieną kitą (visą krūvą) knygą ir dar būti vienu mylimiausių vaikų rašytojų. O tai tikrai nėra taip paprasta.
Žodžiu, jei norit sužinot, kaip parašyt knygą, tai instrukcijos – “Mano tėtis rašo knygą”. Bet tikriausiai visi jau perskaitėt.