Pastaruoju metu skaitytos plonytės knygos yra siaubingai apgaulingos ir visiškai nereiškia lengvo skaitymo.

Iš tikro, sunku ir nesinori man šį kartą rašyti. Tikriausiai dėl to, kad knyga labai paini ir neužmezgiau su ja tampraus ryšio, nors skaičiau įsijautus ir knygos tikrai nesinorėjo mesti. Ir prisipažinsiu, kartais skaitydama knygos recenzijas ir apžvalgas vis pagalvodavau, ir iš kur apžvelgėjai visa tai žino ir taip gražiai sudėlioja knygos dėlionę, nes knyga tai tikrai jau niekuo nepanaši į aiškų paveikslą – labiau į klejonę, spėlionę ir nuolatinę “nieko nesuprantu” būseną. Ir man to neaiškumo buvo gal kiek per daug, kažko norėjosi labiau apčiuopiamo ir stabilaus, nuo ko galėtum išrišt visą pasakojimą.

Taip, knyga įtraukia, taip, įdomiai parašyta, taip, atmosfera tokia grėsminga ir bauginanti ir visa kita, bet pasakyt, kad mane labai sužavėjo negaliu. Įdomiai taip gaunas, Gerge Saunders “Linkolne” panašus, gal net dar labiau crazy tekstas kažką viduj suvirpina, o Schweblin – ne, kaip ir Sokolovo “Durnių mokykla” irgi ne.

Bet iš mano pusės komplimentai autorei keliauja už motinos ir vaiko ryšio įžodinimą – saugaus išgyvenimo, išsigelbėjimo atstumo, kuris kaip valas – vyniojasi, įsitempia, atsipalaiduoja, labai aiškiai tokį patį jaučiu, tad ir knygoje įsijaučiau į šį motyvą.

Taigi, susipažinau su autore, o lentynoj laukia kita jos knyga nuostabiu viršeliu ir keistu pavadinimu. Man jau net smalsu, kaip su ja seksis, ar taps Schweblin mano autore, ar ne, vis tiek smalsu toliau skaityti. Būna ir taip.