Paskutinė mergina

Lietuviškai

Kartais tos bibliotekinės knygos visai nieko – imi ir labai greitai perskaitai, nes laikyti ilgiau tiesiog nebepatogu prieš geras bibliotekininkes. Šį kartą jau galvojau, kad nešiu neperskaitytą, bet, susiėmiau ir greitai perskaičiau. Ir nenusivyliau. Na, nebuvo šedevras, bet tikrai įdomu buvo paskaityti, nes visas veiksmas vyksta Lietuvoje, o knygos autorius Stephan Collishaw tikrai apie Lietuvos istoriją žino daugiau nei kuris kitas užsienietis rašytojas, paminėjęs Lietuvą savo knygose.

Kai pradėjau skaityti iš pradžių niekaip negalėjau perlaužti savo įsivaizdavimo, kad pagrindinis knygos veikėjas užsienietis, tikriausiai, dėl to, kad knygos autorius nelietuvis. Bet po truputį pradėjau knygą skaityti lietuviškomis akimis.

Autorius

Knygą sudaro trys dalys, pavadintos moteriškais vardais: Jolanta, Svetlana ir Rachelė. O pasakoja vyriškis. Gabalais papasakoja savo gyvenimą – prieš karą, trumpai – sovietmetis, paskui – ankstyva nepriklausomybė. Svarbiausias gyvenimo etapas – prieškaris, karas, kurio įvykiai, sprendimai įtakoja visą toliau būsimą gyvenimą – uždrimba baisia, nepakeliama našta. Viena gyvenimo akimirka – neištiestos rankos – sugriauna visą likusį gyvenimą. Baimė ištiesti rankas.

Angliškas viršelis man labiau

Knyga skaitėsi lengvai, gal vietomis tapdavo nuobodoka, bet vis tiek labai norėjosi sužinoti, kas gi ten įvyks. Visur daug daug Vilniaus – prieškario, o paskui nepriklausomybės, su vis dar apšnerkšta Šv. Stepono gatve ir kitomis gatvėmis, su getais, su skverais, kurie, kaip taikliai pastebėjo autorius, iš tikro yra miesto žaizdos, kur kažkas stovėjo, bet buvo sunaikinta, nušluota. O Vilnius ir istorija autoriui gerai pažįstama dėl to, kad čia praleista daug laiko, dėl ko gi daugiau čia būsi, jei ne dėl (tradiciškai) meilės lietuvaitei.

Interviu su autorium apie jį ir kita jo knygą Amber, galite paskaityti čia.

Lietuviai ne lietuvių literatūroje

A.Užkalnis savo knygose vis mini, kad anglams jau seniai nebeįdomu, ką apie juos rašo ar galvoja užsieniečiai. Nes jie vis tiek patys geriausi. Ir jie, ir jų šalis. Na, nesiginčykim, o lietuviškai papavydėkim, kad nemokame taip galvoti apie savo šalį. Taigi, kadangi mums labai įdomu, ką apie mus galvoja, tai mes žinome visas knygas ir filmus, kuriuose yra pasakomas ar parašomas žodis su šaknimi lithuan***, litauen ir panašiai.

Mano lentynoje savo eilės laukia iš bibliotekos parsinešta knyga, kur, keik žinau, veiksmas vyksta Vilniuje:

Dar žinau šitą:

Ir dar visai šiviežia Berniukas lagamine.  Iš aprašymo:

Ninos Borg bičiulė paprašo paslaugos – iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą. Spintelėje Nina randa lagaminą, o jame – mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus.
Nina nusprendžia gelbėti berniuką – ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją…
 
 
 
Ar žinai dar kokią?
|lit- erature; – thuania|