Puikybė ir prietarai

Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!

Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.

Smarkuolė Gilė Hopkins

Ech, Gilė. Niekaip nesuprantu, kaip ši knyga praslydo mano neperskaityta vaikystėj. Bet atsimenu tokių ne vieną, tame tarpe buvo ir “Hobitas”, kurio iki šio neperskaičiau, matyt, skaitysiu kitais metais, kai sūnus bus šeštokas. Dabar mat skaitau penktokų sąrašą.

Gilė, Galadrielė, mergaitė keliaujanti iš vienų globėjų namus į kitus ir, žiūrėdama į gražuolės mamos fotografiją, vis svajojanti, kaip šioji su griausmu atvažiuos jos pasiimti. Vargšė Gilė, vargšai visi pasaulio vaikai, laukiantys ir nesulaukiantys savo mamų!

Pasakojimas prasideda, kai Gilė patenka pas keistą globėją, kurios niekas, kas susiję su Gile ir jos elgesiu nešokiruoja ir neerzina (kad ir kaip Gilė stengtųsi). Gal pagaliau Gilė papuolė ten, kur bus mylima tokia, kokia yra? Tiek kartų įskaudinta ir palikta mergaitė ir pas šią globėją kasdien susisuka į spygliuoto ežiuko kamuoliuką ir niekam neleidžia per daug prisiartinti. Ji parašo savo beveik neegszistuojančiai mamai skųsdamasi savo esama padėtimi, globėja ir aplinkiniais, apsivagia, bando bėgti iš globėjos Troter namų. Laiškas tuo metu keliauja per rankas ir užveda nesustabdomą procesą, kuriam užsisukus net smarkuolė Gilė nebegalės nieko pakeisti, nors ir kaip norėsis.

Tas mano jaunasis skaitytojas penktokas visą knygos skaitymą mąstė panašiai kaip Gilė. Taip įdomu stebėti, kaip ten dėliojasi jo mintys – kaip tau atrodo, kodėl ta mama neatvažiuoja, kaip tau atrodo, ar dabar Gilė laiminga, kodėl ji nebenori važiuoti su močiute? Na, žodžiu, yra reikalų. Autorė viską pasakoja užuominomis ir patylėjimais, kurie dažniau bus suprantami tėvams nei vaikams, tad rekomenduočiau, pasitikslint, ar jaunieji skaitytojai viską suprato (kiek įmanoma). O šiaip tai labai labai rekomenduoju mamoms ir tėčiams perskaityt – puiki knyga.