Tag: R.Kmita

Duonos paliaubos

~ kzL ~ Leave a comment

Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.

Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –

“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”

Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:

Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.

Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.

Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.

Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.

Keliuonė. Įmink Šiaulius

~ kzL ~ 3 Comments

Labai mėgstu komiksus, tad su nekantrumu puoliau naująjį skaityti, tuo labiau, kad su darbiniu Prezidentiniu knygu klubų sugalvojom, kad norim literatūrinės kelionės, ir pasiūlymas varyt traukiniu į Šiaulius ir pabrausint po kolegės gimtąjį Pietinį buvo sutiktas su ovacijom. O čia dar ant tų žodžių komiksas apie Šiaulius! Kaip dievui į ausį kad būtume kalbėję.

Taigi, pradėjau skaityt tą “Keliuonę” ir supratau, kad nieko aš ten nesuprantu, nes Šiauliuose, jei neskaitysim “Pietinia kronikų” ir “Remygos” literatūrinių kelionių, paskutinį kartą buvau kokioj ketvirtoj klasėj, ir man visokie šiaulietiški reikalai, simboliai, skupltūros ir pastatai nieko nesakė (išskyrus auksinį berniuką). Nu, rimtai, ten kažkoks riterių kovą simbolizuojantis reikalas, esantis ant pastato, man pasirodė kaip haliucinacija, maždaug toks mano nesupratingumo lygis buvo.

Taip man susirodė, kad knyga yra absoliučiai skirta šiauliečiams, kurie visus objektus greičiausiai mintinai žino, arba svečiams, kuriems gali būti kaip gidas, ko Šiauliuose ieškoti. Kiek labiau pradėjau komikse gaudytis, kai beieškodama, kas čia užsakė tokią knygą, gale radau tokias kaip ir savotiškas instrukcijas, plačiau paaiškinančias komikse minimus objektus ir žmones. Taip ir skaičiau – pasižiūriu gale, kurio puslapio instrukcija, pasiskaitau ir tada skaitau komiksą. Tokiu būdu skaitant visai smagiai susiskaitė. Bet be instrukcijos tai mama mia! Impossibile! Dabar noriu komikso apie Klaipėdą.

_____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Remyga

~ kzL ~ Leave a comment

Šyzovs romans. Arba šyzovs magiška realizma romans.

Kelinta diena suku galvą, ką jis čia su manim padarė ir kaip apie tai papasakoti. Nesitikėjau, kad bus “Pietinia kronikas du”, bet nesitikėjau ir kad skaitysiu ir galvosiu, kad nė velnio nesuprantu, kas knygoje dedas. Labiausiai, žinoma, nesitikėjau, kad čia bus stipraus prieskonio magiško realizmo romanas. Net bijojau, kad čia prisigalvoju nesąmonių, tad prisipažinsiu, pažiūrėjus “Vilniaus lapų” diskusiją apie knygą, nusiraminau, kad viskas ten gerai su tuo mano supratimu. Ta knyga ir magiškasis realizmas, ir pasaka, ir grynuoliška gėrio ir blogio kova.

Kas man yra absoliutus šios knygos arkliukas, ir prisiminimas, kuris liks apie knygą – tai to laikmečio paraštės, žmogus tose paraštėse. Neatsiklausus sugirdytas matricą atskleidžiančią kapsulę ir tyliai stebintis, kaip kažkokia buvusi tvarka slysta į visišką vis greičiau besisukantį chaosą. Nes aprašomasis periodas buvo ne tik Sąjūdžio euforijos, bet is savotiškos beprotystės laikas. Su ufonautais, horoskopais, televizinėmis hipnozėmis, masiniais čakrų atsivėrimais ir pravažiuojančiu geresnio gyvenimo lūkesčių traukiniu, į kurį žūt būt reikia įšokti. Traukiniu, važiuojančiu galutinės stotelės pavadinimu “Lietuva, dėl kurios kovojome” link. Nė velnio nebuvo aišku, kaip ta stotelė atrodo ir kas ten turi būti. Nei tada, nei dabar, nors stotelės pavadinimas ir pasikeitė.

Ir pastatykite į tokią aplinką paprastą vaikiną. Gerietį, kuriam reikėjo išgyventi Afganistane, kuriam išgyvenimas uždėjo nepakeliamą išgyvenusio kaltės naštą ir iš jo ginklo išgritusių gilzių istorijų šleifą. Prisiminiau vieną filmą apie tai, ką karas Čečenijoje padarė iš vieno tokio geriečio. Tikriausiai žmogus tokiom sąlygom arba virsta į sadistą, arba čiuožia į kažkokį paralelinį pasaulį, kaip Remyga. Klaidu ten, gal net per daug man to paralelinio pasaulio buvo šitoj knygoj, liko ir nesuprastų reikalų, manau. Bet gal taip ir reikia skaityt šią knygą, žmogaus, kuriam tikrovė per daug neįtikėtina akimis?

Norėčiau padiskutuoti kokiam knygų klube.

______________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Už dar vieną super viršelį giriu Zigmantą Butautį. Kai gyriau Knygu mugėj, tai liepė parodyt, kurie būtent patiko

Pietinia kronikas

~ kzL ~ 5 Comments

pietinia-kronikas-1-1

Čia, žinokit, yra įvykis Lietuvos padangėje. Šiaulių tai tikrai, nes staiga Šiauliai tapo Lietuvos literatūrine sostine. Aišku, aš čia nusifantazuoju, bet tik dėl to, kad labai noriu pasidžiaugti šita nerealia knyga, kurią galėčiau pavadinti ne tik miesto ir laikmečio kalbos paminklu, Nepriklausomybės aušros paprasto žmogaus kasdienybės atspindžiu, bet ir labai rimta paauglystės ir brendimo kronika, kurią reikia perskaityti visiems tėvams, kurie nebijo žodžio prezervatyvs.

O šiaip tai labai nereali knyga. Aš skaičiau iki išnaktų ir negalėjau sustoti. Ir skaityti tarmišką tekstą man buvo labai lengva, nes jis labai panašus į klaipėdietišką. Aišku, visada atskirsi kalbantį klaipėdietį nuo šiauliečio dėl akcent, bet patį tekstą galima skaityti su klaipėdietiškais kirčiais ir viskas yr normalia. Va, prisimenu,  kaip kankinausi su “Debesų atlaso” lyg ir kuršėniškių tarme parašytais puslapiais. Čia nebuvo nieko panašaus. Kai per sviestą.

Kosmosas tie aprašomi metai buvo, ne kitaip. Atsimenu, kaip laikraščiuose skaitydavom, ar šiąnakt susprogo kas nors, ar ne. Atrodydavo, kad, jei nesprogo, tai kaip ir nieko neįvyko. Ir drabužių spintos – “lūžo” nuo rūbų. Man iš viso atrodo, kad turėjau vienus džinsus ir juodą golfą, ir kažkokį bliuzoną iš Bulgarijos. Dar labai norėjau flanelinių marškinių, bet taip ir nenupirko. Giminių iš Amerikos atsiųstus rūbus gėdindavausi nešioti – per daug išsiskirčiau, nenorėjau, kad kas pavydėtų.

pietnia

Bet Klaipėdoje mes buvome labai “išmanūs” – daugiau turėjom magų, vidiakų, rusiškai įgarsintų videokasečių ir kramtoškės. James Bond su Rodger Moore ir Bruce Lee filmus (kokias 7 kasetes parvežtas “iš jūros”) su daugiabučio kaimynais buvom peržiūrėję kokį 1000 kartų. Per vidiaką, kuris greičiausiai buvo vienintelis laiptinėje, o gal ir visam name. Dabar vaikai taip žiūri į savo telefonus ir iPadus, kaip mes žiūrėdavom vis tą patį filmą diena iš dienos. Neatsimenu, kad kažkas būtų sakęs, kad gana jau. Tikriausiai užtektinai buvome ir lauke.

pie

Žodžiu, tai ne tik autoriaus prisiminimų apie tą laikotarpį knyga, bet ir kiekvieno skaitytojo, kuris tada jau gyveno, prisiminimų knyga. Pabandykit, pamatysit.

Be visų šitų prisiminimų, man labai patiko stebėti Rimo brendimą. Nuo neįtikėtino šešiolikmetiško kvailumo, priklausymo masei, iki išaugimo į kažką panašaus į žmogų su nuomone ir gal net ilgais plaukais. Apie tą homo sapiens skaityti smagu, bet priešistorę skaityti žiauriai linksma. Ištisai juokiaus. Ištisai. Gal net mano sesė juoktųs, čia jau iš viso komplimentas būtų.

Paskaityti būtina. Šiauliečiams – privaloma.

Rimantas Kmita apie slengą.

Rimantas Kmita skaito savo romaną. Apie treningus.

Knygos ištraukos čia.