Baisiai nemėgstu, kai knygos yra pristatynėjamos “Kita “Gone Girl”” ir panašiai. Kai gviešiamasi jau išleisto bestsellerio garbės. Įdomu, ar leidyklai reikia išsipirkti kokias teises skaitytojų žvejyboje naudoti bestselerių pavadinimus, ar ne? Dar labiau pykstu, kai knyga tos sąsajos nepateisina. Tačiau šį kartą turiu pripažinti, kad palyginimas labai vykęs, tik va klausimas, ar čia komplimentas Paulai Hawkins?

Nepaisant panašumo, kad abiejose knygose dingsta kažkieno žmona, man pasirodė panaši abiejų knygų nuotaika, gal kiek panaši struktūra, žongliravimas “geriečiu” ir “blogiečiu”, kai vos ne iki paskutinių knygos puslapių negali simpatizuoti nė vienam veikėjui, nes neaišku, kada kurio demonas bus atskleistas ar išlįs koks skeletas iš spintos. O kaip ir turi būti su trileriais, veikėjų spinotose tų skeletų ne vienas ir ne du. Tad autorė traukdama vieną po kito, puikiai išlaiko įtampą, o norinčiam smalsumą patenkinti skaitytojui belieka nemiegotos naktys ar nenudirbti darbai.

Susipažinkite su Rachel, nelaimėle girtuokle, kuri labai dažnai savo girtų nuotykių nė neatsimena (The Guardian knygą vadina “a skilful memory-loss thriller”). Tame ir visa bėda – vieną rytą Rachel atsibunda lyg po mūšio – kruvina, lyg kažkur atsitrenkusi, o gal sudaužyta – bet nieko neatsimena. Tą pačią dieną dingsta Megan. Sutapimas, ar atsitiktinumas?

Visa istorija pasakojama trijų moterų lūpomis – Rachel, Megan ir Annos. Anna – nauja buvusio Rachel vyro žmona ir Megan kaimynė. Megan prižiūri Annos vaiką. Rachel kasdien važiuodama traukiniu į Londoną stebi Megan namą. Į savo buvusius, dabar Annos namus, negali žiūrėti – per skaudu, tad stebi kaimynus. Tai kuri gi žudikė? O gal žudikas?