Tag: M.Žukaitė

Tolumoje blyškios kalvos

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Shuggie Bain / Šugis Beinas

~ kzL ~ Leave a comment

“Šugis Beinas” viena iš tokių knygų, kur “gera, paskaityk”. Tik tiek norisi parašyti apie ją. Tai perskaitau ir tempiu su įspūdžių dalinimusi, nes keliais sakiniais neina apie ją parašyt. Ją skaitydamas skaitytojas tikriausiai natūraliai prisimins kokį klasioką ar kiemo vaiką, kurio tėvai buvo alkoholikai. Aš irgi prisiminiau. Klasiokė iš mano namo. Visada tvarkinga, neatrodydavo alkana ar kuo kitu išsiskirianti, bet vis tiek su kiemo stigma “jos – tėvai girtuokliai”. Neatsimenu, kad būtume šaipęsi, labiau gal bijojom, net sunku įvardinti, ko.

Šugio mama – pritrenkianti gražuolė, pro ją abejingai nepraies nė vienas Škotijos vyras. Su dviem vaikais pabėgus nuo pačio normaliausio dviejų savo vaikų tėvo (bet jai – didžiausio nuobodylos), metasi ant labai nenuobodaus būsimo Šugio tėvo kaklo. Dabar jau pačiai teks lakstyt ir kitų moterų lovose ieškot aistringo lovelaso. Na, ir kiek apmalšint savo neviltį, nesėkmes ir apdaužytą kūną viena kita (vėliau niekaip neištuštėsiančia) taurele. Jos vyresnieji vaikai bėga nuo motinos neatsisukdami ir kuo toliau, ir mažėlis Šugis lieka vienas su nevaikiškomis užduotimis išgyventi pačiam ir kažkaip dar tempt savo motiną, kai aplink visas pasaulis kaip liūnas tik ir ruošiasi ją sugundyt ir pasiglemžti. Ir vienintelė paspirtis Šugiui – tik akimirksnį trunkanti, bet bekompromisė motinos meilė.

Skaitydama stebėjausi, kaip Douglas Stuart parašė tokią knygą. Čia gi tokia paprasta banali istorija, vykstanti tikriausiai milijonuose namų ūkių: daugiadienės, po namus išslapstyti buteliai, smurtas (savaime suprantama iš didelės meilės ir aistros) ir iš apačios į visą tai žiūrinčios alkano seniai suaugusio vaiko akys – kaip visiškai paprastais žodžiais rašydamas apie visiškai paprastą, niūrų, monotonišką kasdienybės pasaulį, kuriame vien pilkuma, drėgmė, pelėsiai ir suodžiai, beveik nėra nieko, kas skleistų šilumą ir šviesą, autorius prikausto savo skaitytoją. Kaip tobulai paprastai jis nupiešia alkoholikų vaiko pasaulį, neaprėpiamą nerimą, ką ras parėjęs namo, nesibaigiančią viltį, kad čia jau paskutinis kartas, o paskui viskas susitvarkys.

Va taip va, atrodo, kad lyg nieko kažko naujo ar labai ypatingo, bet taip pritrenkiančiai stipriai parašyta, dar ilgai neįmanoma atsitokėt. Labai rekomenduoju.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Klara ir Saulė

~ kzL ~ 2 Comments

Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.

Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.

Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.

Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Stiklo viešbutis

~ kzL ~ Leave a comment

“Vienuolikta stotis” man labai patiko, dar labiau patiko, kai padalyvavau knygos aptarime/pristatyme Vagos knygų klube, kur moderatorės buvo sudėlioti visi taškai ant i – vienas malonumas, žodžiu.

“Stiklo viešbutis” pradžioj skaitės tai mhee, vienu metu jau buvo prasidėjęs knygos vengimas, bet maždaug per knygos vidurį kažkoks lūžis įvyko ir knygą baigiau vienu ypu, net biesas ėmė, kad likusių trim puslapių nėr kada prisėst perskaityt – tai baigiau per pietų pertrauką.

Iš viso šito ir gavos toks vaizdas, kad autorė gal rašė vieną knygą, o gavos visai kita. Nes tos dvi knygos dalys aišku siejas, veikia tie patys personažai, bet man liko tas jausmas – “nu, so what?” Aišku, kai žmogus moka rašyti, suskaitai sau patenkintas neblogą tekstą, nu, bet jei reiktų pasakyt, apie ką knyga, tai būtų sudėtinga, nes, nu faktas, kad ne apie viešbutį ir, iš viso, prie ko čia tas viešbutis. (Nu, gal prie atmosferos, kuri romane kuriama puikiai).

Antrojoje dalyje sužinome, kad nesvietiškai turtingas diedas, kuris stiklo viešbutyje, esančiame Kanados kažkur nuostabiam niekur, nusikabinęs jaunutę patraumuotą mergiotę iš tikto gyvena iš Ponzi piramidės machinacijų. Tokioms, žinia, ankščiau ar vėliau išaušta paskutinioji. Tai labai man patiko skaityti apie tos piramidės statytojų mintis ir nuotaikas, kai paaiškėja, kad dabar jau viskas, ta paskutinioji. Nu ta dalis tikrai gerulė ir patiko. Kaip nusikaltėliai prisimena, nuo ko viskas prasidėjo, kada buvo pritildytas sąžinės balsas, ir šiaip jie čia ne prie ko – aplinka kalta. Kas atsitinka su mergiote tikriausiai galit įsivaizduot, skaitydami pasitikrintumėt, ar pataikėt.

Pabaiga tokia truputį mistiškai vaiduokliška, tai jei tokie reikalai nepatinka, ne jums ši knyga. Man patinka, knygos ratas gražiai apsisuko, visos detalės sukrito ten, kur turi būti, bet tas “so, what?” kažkaip ir neapleidžia. Tai net nežinau, kaip tuose goodreads reikia vertint. Kažkur tarp 3,5 ir 4. Autorė tikrai verta dėmesio ir kitas knygas skaitysiu, kai tik tokios atsiras.

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos

Šeštadienis

~ kzL ~ 2 Comments

Po šios knygos man tikriausiai pradės rodytis, kad Ian McEwan gali rašyti apie bet ką ir man patiks (nors gal ir ne, “Amsterdamas” nepatiko, bet tikriausiai dar buvau malalietka, reikės iš naujo perskaityti). Skaitydama galvojau, kaip man patinka lėtai būti su knygos herojumi, slapinėti jam iš paskos ar plūduriuoti jo minčių sraute. Ir kaip talentingai viskas sudėliota ir surašyta, kad nenuobodu, neužknisa ir net pabaigus knygą tam sraute dar pagyveni.

Šioje knygoje rašytojas pasakoja apie vieną neurochirurgo gyvenimo parą – šeštadienį nuo aušros iki aušros. Per tą parą pergalvoja daugybę dalykų – nuo savo šeimyninio gyvenimo iki pacientų istorijų, nuo pamąstymų apie senstantį jo paties kūną iki jau pasenusios, jo nebepažįstančios motinos. Ir nors knygos herojus kažkaip netipiškai laimingas – jis aistringai myli savo žmoną, džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais ir mėgsta savo darbą, fone visą laiką tvyro didelė įtampa – vos prieš kelis metus įvykusi rugsėjo 11-oji, Londone vyksta daugiamilijoninės demonstracijos prieš karą Irake. Ir į planuojamą ramią savaitgalio dieną ta aplink tvyranti grėsmė įsispraudžia net kelis kartus. Taip įsispraudžia, kad užgniaužia kvapą ir kerta per kelius – tiek mūsų herojui, tiek ir skaitytojui.

Knygos pabaiga kiek netikėta, ir sustabdo skaitytoją pagalvojimui apie kerštą, atleidimą, gyvenimo vertę ir kainą. Gavos tokia pamąstymo knyga su trilerio (ir dar medicininias) intarpais, kurie vienu momentu jau galvojau išvirs į siaubingąjį filmą “Smagūs žaidimėliai” (nenoriu net prisimint, kaip baisu). Eisiu ieškot to “Amsterdamo”, tikiuos niekam neatidaviau.