Neapsimetinėsiu – jau seniai buvo taip sunku skaityti. Ir, net po visų pastangų ir dūsavimų negaliu pasigirti, kad knygą įveikiau. Veikiau, ji mane įveikė. Na, aš nors atlaikiau tiek, kad knygą perskaičiau – tikrai net kelis kartus (kai skaitai ir taip gerokai nesupranti, apie ką) galvojau mesti. Bet skaitai ir vėl užeina koks momentas, kai supranti ką skaitai, kai mintis nepabėga ir net pradeda skleistis vaizdas – taip ir perskaičiau šokinėdama tarp tokių sąmoningai ir nesąmoningai perskaitytų eilučių.
O labai norėjosi kitų “šedevru” vadinamą knygą, ypač taip garbinamą mano garbinamo Michailo Šiškino, iš tikro perskaityti. Matyt, nors šiaip labai ilgai skaičiau (nes negalėjau skaityti vakarais – tekstas toks, kad pagaliau supratau, kaip žmonės sako, kad skaitydami užmiega – tiesiog per sudėtingas), reikėjo skaityti dar lėčiau ir dar labiau susikaupus, labiau dirbant, mėginant sugaudyt nytis, nei ilsintis.
Taip ir lieka man ši knyga galvoj labiau kaip iš stikliukų suklijuotas vitražas, po kurį žaidžia šviesos spindulys, nei šviesiai tiesiai langas. Na, bet romanas yra fantasmagorinio modernizmo romano pavyzdys – whatever it means – tai ko norėt… O aš net nežinau, kaip vertint goodreads. Gal niekaip nevertinisiu, jei tik galima.
O gal iš viso šitą knygą reikia skaityti kaip “Mokykla durniams”, t.y. eik, jei durnas?
Iš pradžių stengiausi viską suprasti (ką skaitau), bet paskui supratau, kad nereikia stengtis, reikia tik pasinerti į tą eilutę, kurią tuo momentu skaitau. Paskui staiga pajauti, kad šitą mintį, ar šitą jausmą jau kažkur skaitei arba jautei, taip ir pagauni save visai netyčia, kad užčiuopei giją, Veneros plauką, jungiantį vieną mintį su kita.
knyguziurkes.com 