Rugpjūčio pabaigoje, pačią pirmą pirmos klasės dieną, dvi dienas prieš savo septintą gimtadienį mirė mano dukra. Mano Linėja. Dvidešimt mėnesių prieš tai jai buvo diagnozuotas nepagydomas ir labai labai retas smegenų auglys DIPG.
Žmonės man dažnai sako, jog jie turi žodžių, išreikšti užuojautai, pasakyti man kažką, kas palengvintų ir palaikytų. Aš daug apie tai galvojau ir manau, jog tokie žodžiai yra, bet ne toje kasdieninėje kalboje, kuria mes komunikuojame. Kai sudreba visa egzistencija, reikia kitokios kalbos. Aš galvojau, kad mums reikia naujo laiko veiksmažodžiams kaityti, laiko, kuris yra labiau tikslus nei “yra” ir ne toks galutinis kaip “buvo”.
Visą Linėjos ligos laiką ir visas dienas po rugpjūčio 21os aš skaitau. Dažniausiai poeziją, nes būtent joje yra ta nekasdieninė kalba, kuri tinka kalbėti apie praradimą, mirtį, ilgesį ir liūdesį. Aš skaičiau Rilkės laiškus savo draugams, netekusiems artimųjų. Perskaičiau J.Didion “The Year of Magical Thinking”, kur ji pasakoja apie pirmus metus po savo vyro netikėtos mirties.
Aš skersai išilgai skaičiau švedų poetės Bodil Malmsten eilėraščius.
Ir perskaičiau kone visas Mary Oliver rinktines.
Skaičiau A.Lindgren “Brolius Liūtaširdžius” ir varčiau O.Jeffers knygą “Heart in a Bottle”.
Aš ieškau žodžių ir naujos kalbos, kuria galėčiau kalbėti apie jos garbanas, kurios šokinėjo ore, kai ji purtė galvą ir sakė NE. Man reikia kalbos, kuria galėčiau pasakyti, kaip sunku yra dabar kvėpuoti, nes net oro molekulės dabar yra aštrios ir kampuotos. Man reikia naujos kalbos, kuria galėčiau aprašyti, kaip aš ilgiuosi prisiglausti prie jos, kaip aš kartais tiesiog kartoju jos vardą be perstojo: Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja Linėja LINĖJA.
Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.
Geriausia metų knyga
Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.
Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.
Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)
Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.
„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?
jis atsakė
visur
visur
visur“
KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ
Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.
Warsan Shire
Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).
Someone I loved once gave me
a box full of darkness.
It took me years to understand
that this, too, was a gift.
//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”
Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė: Nobelio premija ateity.
Nina Bouraoui
M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.
Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.
knyguziurkes.com 