Aš rasiu raktą

Ahndroril šeimynėlė pakūrė dar vieną serialą po Alex Ahndoril pseudonimu (dar yra serialas po Lars Kepler vardu). Tai šio serialo pradžia tokia pusėtina (sako, kad toliau geriau sekas), labiausiai tai mane erzino pagrindinė veikėja, kuri tipo vos ne turi supernuojautą ir sugebėjimą sudėlioti detales į vietas, išspręsti sunkiausius rebusus ir išnarplioti sudėtingiausius nusikaltimus. O bet tačiau kažkaip skaitytojui sunku tuo patikėti, kai pusę knygos genialioji Julija Starks svaigsta apie savo buvusį vyrą ir bando jį susigrąžinti atgal, nors jis aiškiai pasakė – ne, ne ir ne. Ai, nu, bet vis tiek pasvaikim, gal iš trigubo “ne” galima išspausti vieną “taip”. Žodžiu, buvo gera mankšta akių vartymui.

Pats siužetas – pusė velnio. Pas jau minėtą “genialiąją” Juliją, kuri turi įkūrus savo agentūrą (aišku, pasvaikime, kaip galėtume būti verslo partneriais su buvusiu vyru, kuris jau 3 kartus pasakė ne) atvyksta vyrukas, kuris po eilinio nutrūkimo savo telefone randa nuotrauką, kurioje, galima įtarti, sėdi jau miręs žmogus. Kaip ir kodėl ši nuotrauka atsirado jo telefone? Bičas biškį paklaikęs, nes nieko neatsimena, o vaizdelis tikrai ne koks. Tai kas gi ten iš tikro atsitiko? Kodėl turtuoliai irgi verkia 🙂 ?

Knyga labiausiai tinka skaityt, jei skaitytojas pervargęs ir totaliai nusibaigęs, kokia aš ir buvau prieš savo atostogas – tekstas visiškai paprastas, be jokių įmantrybių, taip maždaug viena akim gali skaityt. Bet šiaip nežinau, ar toliau skaityčiau serialą, nebent Julija nustotų persekioti savo ex. Nes trileriuose ir detektyvuose man patinka “mylėti” ir žavėtis detektyvais, net jei tai senutė bobulencija buvusi slapta agentė. Kažkaip manęs neįtikina, kad toks skystaliukas vyrų atžvilgiu gali būti kieta detektyvė.

____________________________

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Audrų stebėtojas

Labai labai storas detektyvas – plyta. Man kažkaip atrodo, kad detektyvus reiktų leisti paprasčiau – neišpūstus ir minkštais viršeliais, kad būtų patogu laikyti ir įsimesti į kelionę. Žinoma, smagu, kai puslapiai greitai verčiasi, bet tikrai gaila vietos lentynoje, jei kartais užsinorėtumei knygą pasilaikyti.

Švedijos šiaurėje rudeniop tikrai labai vėjuota ir lietinga. Vieną tokį vakarą praktiškai per audrą iš namų, šeimai pasakiusi, kad trumpam, išeina ir dingsta. Per tokią liūtį tikrai nesudėtinga paslysti ant liepto ar uolos ir nugarmėt tiesiai į jūrą, tad po keletos dienų paieškų, niekas nieko gero nesitiki. Tą pačią audringą dieną į miestelį atvyksta naujakurys iš Stoholmo. Vaikystės prisiminimų atgintas į atokią Svedijos vietovę, jis nusipirko buvusius laidojimo namus, kuriuose žada įsteigti sendaikčių padruotuvę ir laikinai apsigyvena name, kuriame vietiniai jokiais būdais nesutiktų gyventi. Kol vyksta dingusiosios paieškos, paaiškėja, kad yra vienas žmogus, kuris galvoja, kad žino daugiau nei visi kiti, paskui dar yra toks senolis, kuriam naktim nesimiega ir jis visokių reikalų pro langą prižiūri. na ir dar policininkė, kuri pati gelbėdama smurto artimoje aplinkoje aukas, su savo smurtaujančiu vyru niekaip nesusitvarko. Žodžiu, nedidelė bendruomenė, visi susiję, daug veikėjų, mažai paieškų rezultatų.

Nors pats detektyvas skaitės lengvai ir nėra kažkokių didelių loginių klaidų, kažkaip man jame viso pasirodė per daug ir nepasakyčiau, kad istorija mane iki galo įtikino. Per daug visko skirta atvykėliui, per daug vienu lavonu ri gal jau nereikėjo tikrai asmeninės policininkės istorijos, nors jos kolegos poelgis knygos pabaigoje man gal iš visos knygos patiko labiausiai. Autorė visko ten prisuko ir bandė skaitytoją kuo ilgiau klaidinti, bet galiausiai gal net ir persistengė. Žodžiu, skaityti galima, bet tikriai nėr pats geriausias skaitytas detektyvas ir nesu tikra, ar šios autorės detektyvus skaitysiu toliau, reikės paskaityti komentarus. Bet jei jau pasiėmėt į kelionę ir daugiau nėr ką skaityti, bent jaunebus iš tų, kur norisi mest į sieną, tai gal jau ir neblogai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Afganistano sūnūs

“Afganistano sūnūs” – trumpa istorija apie vaikinus pabėgelius Švedijoje. Kadangi atvykimo į Švediją metu jie sakosi esą nepilnamečiai, patenka į laikinus namus, kuriuose gyvena prižiūrimi socialinių darbuotojų (gal juos reiktų ir kitaip vadinti, tuos vaikinus prižiūrinčius žmones, neatsimenu, kad kas tiksliai būtų įvardinęs pareigas) ir laukia vienokio ar kitokio nuosprendžio dėl savo tolimesnio gyvenimo. Darbuotojų darbas šiuose centruose labai reglamentuotas, visi elgesio modeliai kruopčiai uždokumentuoti, taip pat kruopščiai dokumentuojamas ir gyventojų elgesys – ką, kaip ir kada padarė.

Rebeka yra tokio centro darbuotoja. Ji pati vos keliais metais už juos vyresnė ir jai nelabai pavyksta būti tik darbuotoja pagal instrukcijas. Nespėjusi atbukti nuo sistemos, ji mato žmones – vienišus, išsigandusius, sužalotus, pažemintus žmones, kuriems matuojamas žandikaulis, kad nustatyti, ar jie tikrai jau suaugę vyrai, ar vis dar nepilnamečiai, lyg fizinė branda būtų lemiantis faktorius, ar bus leista jiems pasilikti, ar ne. Šiaip tai tokie viercheliai tie bachūriukai, skaitytojas nelabai turi progos pradžioj pajust jiems simpatijų, bet po kiek laiko kyla klausimas, o kodėl vaikinai tapo pabėgeliais, nuo ko jie bėgo, gal jie vadinamieji ekonominiai pabėgeliai? O jei tokie, tai iš kur randai ant kūno, košmarų klyksmai naktį? Deja, vaikinų gyvenimai iki Švedijos taip ir liks tik užuominose.

Koks jausmas liko perskaičius knygą? Tikriausiai ne kartą girdėjot posakį apie tai, kaip aukos tampa statistika? Nuo kurio ten skaičiaus taip atsitinka? Tai šioje knygoje yra po statistika tūnanti keleto žmonių istorija Švedijoje. Tai tarsi laikina stotelė tarp statistinių nelegalių imigrantų, kurie vėliau greičiausiai bus deportuoti atgal. Savotiškas atokvėpis, kurio metu skaitytojas gali pamatyti žmogų, kuriam šiaip gal normaliam gyvenime turėtų rūpėti merginos, krūti ratai, ar kur važiuosi studijuoti kitais metais.

Leidykla, matyt dėl to, kad knygoje rašoma apie savižudybę ir apie seksą, apdairiai deda N-16 ženklą, bet man toks jaumas, kad dabar jau mes durninam savo jaunus protingus žmones. Lyg iki šešiolikos jie gyventų dramblio kaulo bokšte rožiniais langais ir nematytų aplink atsitinkančio gyvenimo. Mano manymu, tikrai galima skaityti ir porą metų ankščiau, priklausomai nuo brandos. Tegul tik skaito ir suvokia, kokiam privilegijuotam pasauly gyvenam. Nors, aišku, kiekvieną dieną tai ir nėra taip akivaizdu.

_________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Išlikusieji

206 puslapiai gyvenimo. Trijų brolių ir jų tėvų. Toks emocinis roller couster – nuo neapykantos iki užuojautos, nuo muštynių iki ore nuolat tvyrančio poreikio švelnumui ir meilei – ir nuo vakar sustingdžiusi knygos pabaiga ir baimė bet ką parašyti, kad netyčiom nesuspoilinčiau.

Vidurinėlis Benjaminas skaitytojui pasakoja apie savo šeimą. Šiosios gyvenime daug įtampos – visi nuolatos laukia kito tėvų kivirčo, kurį gali iššaukti bet kas (taip įtaigiai tos nuojautos scenos aprašytos – atrodo net jauti, kaip ta audra pareina), visi atidžiai renka žodžius, nes abu tėvai užgaulūs, nelabai prognozuojami ir, nežinia, kas ir kada jiems užklius.

Ir nuolatos fone – alkoholio tvaikas. O paskui ir nevalyvumo, nepriežiūros, emocinio vaikų apleistumo, kuris suvokiamas tik praaugus. Ir kaupias skaitytojui pasibjaurėjimo tėvais jausmas ir kažkoks įvykis, aplink kurį vis užsimenama ir link kurio artėjama, atrodo ne toks gal ten jau ir svarbus, na, kažkas negero atsitiko, kaip kitaip, kai vaikai nežiūrimi, bet negi tik apie tai knyga?

O paskui, paskutiniuose puslapiuose toks netikėtas emocinis rankos užlaužimas – atrodo, net persirikiuoja tie išlikę penki veikėjai – lyg užkulisiuose šmėžavusi, bet vis tiek pagrindinė veikėja motina, jautrusis Benjaminas, degtukas Pjeras ir kuo greičiau nuo visų norintis pabėgti Nilsas.

Rekomenduoju, jei nebijot, kad bus skaudžiai užlaužta ranka.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”