Antroji “Picofalkonės šunsnukių” serijos, kurioje man labiausiai patinka komisariato personažai, dalis. Labai tinka pavargusioms smegenims. O siužetas apie tai, kaip pagrobiamas berniukas, kurio senelis labai turtingas. Nu ir ten tokia papimpinta šeimynėlė, vienas už kitą geresni. Vaikas pagrobtas, laikmatis įjungtas, tik tak, tik tak, ar suspės vaiką surasti… Toks OK detektyvas, normalus, bet tikrai ne ypatingas.
______________________
Už knygą dėkoju “Balto”.
Na, po visokių niūrių skandinaviškų detektyvų ir trilerių su kraujo fontanais ir žiauriais piktadariais, šis itališkas man pasirodė toks neapolitiškai atsipūtęs, su romantiškais pamirksėjimais ir kavos pagėrimais. Na, žinoma, yra detektyvui privalomas lavonas, įtariamieji, meilužės, meilužiai ir visokios po uniformomis tūnančios asmeninės paslaptys, bet jos tokios kažkokios nedramatiškos pasirodė (ne blogąja prasme).
Picofalkonės komisariate ką tik išspyrė beveik visus senuosius darbuotojus – nesudrebėjo rankelė jiems siekti netikėtai atsiradusios progos apsitvarkyti finansines problemėles. Iš įvairių komisariatų buvo suburta nauja komanda, kurią sudarė, galima sakyti, visokie pareigūnai nepritapėliai, ar šiaip nusižengėliai – vienam gal ginklas nelaiku iššovė, kitas rankų nesuvaldė, trečias dar šis bei tas. Štai iš tokių ir tenka suformuoti naująją komandą. Ne tik suformuoti, bet dar ir sužibėti, kad kas nors nesugalvotų šio mažyčio skyriaus apskritai uždaryti. Notaro žmonos žmogžudystės išnarpliojimas – puiki proga.
Rekomenduoju poilsiui, atokvėpiui nuo skandinaviško niūrumo.
__________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai Balto.
knyguziurkes.com 