Žinote, atrasti tokią parduotuvę, kai tuoj tuoj turi išvažiuoti ir kai tavo lagaminas jau ir taip yra per sunkus ir rytoj laukia totalus ir nevaldomas drebėjimas prie oro uosto svarstyklių – kur visą savo gėrį reikės padėti, jei jis bus pateks į viršsvorio kategoriją (vieną kartą turėjau iš lagamino išimti vieną batą, kurio tik pusė tilpo į mano kuprinę, taip ir keliavau su kyšančiu batu)!!!
Parduotuvėje buvo įvairiausių knygų ir kitų gėrybių – ir naujų, ir nenaujų (who cares), Clearance skyrelyje knygos kainavo po $2 ir tarp jų buvo tokių, kurias aš tikrai norėjau turėti. Teko save stabdyti. Labai. Išsirinkau pačias ploniausias iš tų, kurias norėjau turėti. Štai tokias. A Personal Matter yra padėvėta, bet taip fainai, nes kažkas labai rimtai ją skaitė ir paliko pilna pribraukymų ir komentarų – bus įdomu skaityt. Beje, japonų autorių knygas susipirkau pagal sąrašiuką, kurį man kaip rekomendaciją surašė Kosta Rikoje gyvenantis olandas knygų mylėtojas. Knygų mylėtojas bet kur pasaulyje yra knygų mylėtojas.
Perskaičiusi Pulitzerio ir PEN/Faulkner premijas laimejusią M.Cunnigham knygą “Tos valandos” nenorėjau jos paleisti iš rankų. Tiesiog norėjosi laikyti rankose tą mažo formato,
Lietuviškas leidimas ( Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000 m., vertė Gražvydas Kirvaitis)
švediško pslamyno dydžio knygą su siaubingai plonais puslapiais.
Būna tokių valandų, kai skaitoma knyga suskamba taip, jog, atrodytų, čia ir dabar nieko gražesnio nėra. Ir tas grožis tiesiog smogia i paširdžius. Kaip toje dainoje “lig gyvuonies, lyg pat šaknų”
Jei matėte filmą, pastatytą pagal šią knygą, tai tikriausiai prisimenat, jog pasakojimas apie tris moteris, kurias jungia V.Woolf knyga “Ponia Dalloway”. Pirmoji pasakojimo gija- pačios rašytojos Virginijos Woolf istorija, jos maniakinė depresija ir Virginijos bandymas žiūrėti gyvenimui tiesiai į veidą. Antroji istorija- apie namų šeimininkę Laura Brown, kuri skaito V.Woolf knygą, o trečiasis pasakojimas apie Clarissa Vaughan- šiuolaikinę ponią Dalloway. Jei matėte filmą, tai jau žinote, kaip tos istorijos susipina ir susiliečia.
Retai buna taip, kad pirma pamatau filmą, o po to skaitau knygą. Bet šįkart taip būtent ir buvo. Ir tikrai nejaučiau, jog skaitau “be reikalo”, juk viskas ir taip aišku. Atvirkščiai-skaičiau su didžiausiu malonumu, nes knyga parašyta nuos–ta-biai! Autorius tarsi atkartodamas V.Woolf irgi naudojasi “sąmonės srauto” rašymu, kartais net pamiršdavau, jog skaitau M.Cunnigham , kartais atrodė, jog skaitau V.Woolf. Ir tai dar labiau sustiprino skaitymo pojūtį.
Ir dar man priminė V.Juknaitės “Stiklo šalį”- vieną mano pačių pačių mėgstamiausių lietuvių rašytojų kūrinių, kuris mane užkabino per literatūros pamoką gimnazijoje. Ne tik tematiškai “Valandos” ir “Stiklo šalis” primena viena kitą, ne tik tuo, kad veikėjai tarsi vaikšto ant pačio pačio atbrailos krašto, bet ir tuo, kad jos abi yra (gal skamba kaip kokia nesąmonė, bet niekaip nesugebu surasti tinkamesnio aprašymo) pilnos kažkokio švaraus virpėjimo.
Egzistencialistinis nerimas užkoduotas mūsų kasdieninėse rutinose ir įpročiuose, tokiuose kaip kepti tortą vyrui jo gimtadienio proga, nupirkti mylimajai gėlių, ar išeiti pasivaikščioti. Atrodytų niekiniai, maži nereikšmingi dalykai. Valandos ir tiek. Bet būtent tose valandose, anot M.Cunnigham mes ir gyvename. Būtent valanda po valandos eina mūsų gyvenimai, ir ta valanda yra beprotiškai graži, tobulybės įsikūnijimas, bet tuo pačiu tas grožis yra skaudus, nes jis yra praeinantis.
M.Cunnigham keliauja tiesiai į skaitytinų rašytojų sąrašą, o knyga “Tos valandos”- į mano skaitytų geriausių knygų topą. Be jokiu bet.
Filmas pagal šia knygą yra vienas geriausių, mano akimis žiūrint. O dar ir tas tobulas garso takelis…
Tuos, kas jo nemate, įspėju- ne feel good. Bet ir ne feel bad. Tiesiog feel.
knyguziurkes.com 