Lietuvos vizionierės

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lietuvos vizionieres“

Labai džiaugiuosi šios knygos atsiradimu dėl daugelio dalykų – dėl to, kad apie moteris, dėl to, kad Miglė Anušauskaitė nupiešė iliustracijas – komiksus, dėl to, kad sužinojau naujų įdomių dalykų (skaitydama, net googlinau, nes norėjau žinoti, kaip aprašomos moterys atrodo ir su kokiu velnio instrumentu ten groja). Truputį ir liūdėjau, nes norėjosi daugiau visko – ir moterų, ir komiksų (ypač komiksų, dėl manęs tai visa knyga galėjo būti komiksas), ir net teksto norėjau daugiau, nes su ne viena heroje atsitiko taip, kad per verti puslapį ir nustembi, kad jau viskas, reikia atsisveikint su tąja, apie kurią skaitau.

Manau, knyga taikliai pavadinta įspūdžiografija, nes tekstuose autorė labai asmeniškai pažvelgia į moteris, apie kurias rašo, o tai gal ir buvo didžiausias knygos netikėtumas. Man labai patiko, kaip Elena Gasiulytė tekste kalba su skaitytoju, o kartu ir bando suprasti ir “prakalbinti” savo herojes – Bonai Sforcai rašo laišką, nerimsta ieškodama sąlyčio taškų su Sofija Čiurlioniene, kuri iš kitų moterų išsiskyrė ramiu ir santūriu charakteriu. Kartais kyla jausmas, kad žaidimas “prakalbinimo būdais” gal kiek išfragmentuoja knygą ir pritrūkta kažkokio vientisumo ir išbaigtumo.

Jš kitų minimų moterų labiausiai įstrigo Birutė Pūkelevičiūtė, apie kurią buvau girdėjus, net esu skaičius jos “Aštuonis lapus” (nieko apie knygą nebeatsimenu, tik kad labai nustebino ir patiko, reikės ieškoti vėl skaityti). O štai apie iškilias Lietuvos žydes žinojau tikrai nedaug, tad buvau nustebinta ne vieną kartą. Tik kai jau kaip uogą ant torto buvau besiruošianti suskaityti paskutinę įspūdžiografiją apie Jurgą Ivanauskaitę, tai likau nelabai supratus, kažkaip, sakyčiau, paskutinis įspūdis gal labiausiai įspūdžiografiškas, tik man kažkaip nesusiskaitė ir apsirodė labai jau nuplaukęs nuo bendro vaizdo.

Bet šiaip visada esu tokių iniciatyvų gerbėja ir palaikytoja. Kad ir trumpas, bet malonumas, kviečiu pasimalonint save – ir pasijuoksit, ir sužinosit visokių naujienų. Manau, kaip ir aš, susigundysit nueiti į autorės organizuojamą ekskursiją.

Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika

kvadratas

Kaip jau šimtą kartų sakiau, komiksai man yra naujas atradimas – esu labai didelė grafinių novelių fanė. Labai džiaugiuosi naujuoju Miglės komiksu apie Algirdą Julių Greimą. Džiaugsmas yra dvigubas, nes tai: a) nauja grafinė novelė ir b) ji apie Greimą. Paprastais ir nelabai paprastais žodžiais. Na, pavyzdžiui:

greimas 2

Kiek vis bandydavau apie Greimą pasidomėti, tai man visi jo semiotiniai reikalai toks tankus miškas, kad įkiši nosį ir trauki lauk, nes seniai nebegyveni mokslinių tekstų pasaulyje ir smegenys tokios informacijos anei paveža, anei virškina. O smalsu tai be galo – lietuviškas ir dar pasaulinio lygio! O čia štai viskas komiksų kalba! Nerealu! Man atrodo, kad jau paprastesniais žodžiais apie Greimą ir semiotiką papasakoti nebeįmanoma, už visą informacijos suvirškinimą ir bandymą pateikti paprastų žmonių kalba – 100 kartų bravo Miglei!

Šis komiksas nelabai toks laisvalaikio skaitinys. Na, laisvalaikio, bet smegenų atpalaiduoti tai nelabai gali, nes reikia susikaupt ir bandyt suprast. Nes ta Greimo semiotika man yra kaip kokia kvantinė fizika – kol skaitau, lygtais suprantu, bet vis tiek paaiškint nemokėčiau, nors gal dabar ir geriau mokėčiau, po to kai Miglė nupiešė – būtent – nupiešė ir dar linksmai. Tikras lobis!

Tikiuosi, kad ant mūsų žemės vaikšto daugiau neatrastų komiksų kūrėjų, ne tik Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord (abiejų esu didelė gerbėja). Dar tikiuosi, kad abi stalčiuj brandina po kokį naują komiksą, kad nebereiktų taip baisiai ilgai laukti kito karto.

10 litų

10

Bandau sugalvoti, ar tikrai “10 litų” yra antroji mano skaityta komiksų knyga (pirmoji M. Satrapi “Persepolis” – jei dar neskaitei, tai būtinai paskaityk). Neskaičiuojant visokių ančiukų donaldų ir miki mauzų, tai tikrai. Vis tiek galima sugroti kokią iškilmingą tadam, nes “10 litų” yra pirmoji lietuviška komiksų. Mielai skaityčiau ir daugiau, jei tik būtų.

Apie ką yra “10 litų” istorija tikriausiai ne vienas įtaria. Įtaria, kad apie Darių ir Girėną (niekad neskiriu, kuris yra kuris) ir jų skrydį per Atlantą. Jei taip galvoji, tai pataikai tiesiai į knygos pabaigą, nes galų galiausiai, mūsų tautiniai dydvyriai knygos pabaigoje taip ir padaro – pakyla skrydžiui – o pati knyga tai yra apie Dariaus ir Girėno gyvenimą iki skrydžio.

Autorės kiek įmanoma rėmėsi šaltiniais apie lakūnų gyvenimą, o kur šaltinių nelabai tryško, tai pafantazavo, kaip galėjo būti. Man tie pafantazavimai knygoje – patys žavingiausi. Pvz., tuo pačiu metu, kai Girėnas Čikagoje vairavo taksi, šiame mieste gyveno ir mafijozas Al Kaponė, Voltas Disnėjus, Rėjus Krokas (McDonald’s įkūrėjas). Yra tikimybė, kad jie važiavo Girėno taksi, kas pasakys, kad ne? O kas tada galėjo kelionės metu įvykti? Ernestas Hemingvėjus greičiausiai važiuodamas šnekino vairuotoją, užduodamas savo garsiausią klausimą: “Kam skambina varpai?”, Al Kaponė ragino persekioti kitą automobilį ir nesidomėti lagaminu ir t.t.

Arba tam tikru laikmečiu nėra jokių duomenų apie Girėno asmeninį gyvenimą, į tai autorės: “Nėra likę liudijimų apie asmeninį gyvenimą, todėl šis visam laikui toks ir liko – privatus ir asmeninis.” Štai taip paprastai.

Šia knyga naujai pažvelgiau į tokį tirštai dramatišką reiškinį kaip Darius ir Girėnas. Už tai ir ačiū autorėms – puiki idėja. Paskaitykit, smagiai praleisit laiką, akiratį praplėsit, kitaip į šią istoriją pažiūrėsit. Tuo pačiu “adios” litui, kuriam dvi su puse dienos gyvenimo liko, pasakysit, o jei jau kitais metais skaitysit, tai ir ašarą ilgesio galėsit nubraukti.

Vienas knygos minusas – formatas. Kažkaip komiksų knygos norėtųsi mažesnio formato – tiesiog patogumo dėlei. Bet aš apie komiksus nieko nenusimanau, gal čia įprasta toks formatas? Tada tebūnie.

migle